Kur mes būtume šiandien, jei Ukraina būtų pasidavusi Rusijai ir Kremliaus planas per dvi tris dienas užimti Kyjivą bei galiausiai okupuoti visą šalį būtų įgyvendintas? JAV ir NATO strategai pranašavo tokią šio karo baigtį, tačiau jau pirmosiomis dienomis pademonstruotas didvyriškas ukrainiečių pasipriešinimas ne tik susprogdino nenugalimos rusiškos karo mašinos mitą, bet ir išjudino kolektyvinius Vakarus veikti.
Kol kas nežinome tikrųjų nė vienos konflikto pusės nuostolių, nenutuokiame, kada šis košmaras baigsis. Karių ir taikių gyventojų aukų skaičius paaiškės gerokai vėliau. Bet jau akivaizdu – tai didžiausia Europos tragedija, kokią savo akimis mato absoliuti dauguma Senojo žemyno gyventojų.
Šis karas vos per kelias savaites pateikė daugybę įvairiausių pamokų, kurių taip ir neišmoko demokratiškasis pasaulis. Vakarai vis kartojo tas pačias klaidas ir lipo ant to paties grėblio, tiesa, gumbus dažniausiai susirinkdavo kiti.
Šis karas demaskavo, kad kažkas negerai su mūsų vertybinių koordinačių sistema ir pasaulio pažinimu: Srebrenicos žudynės, du Čečėnijos karai, ištrintos raudonosios linijos Sirijoje, dešimtmečių karų iškankintas ir likimo bei barbariško talibų režimo valiai paliktas Afganistanas, daugybė kitų konfliktų kone kiekviename šio pasaulio žemyne. Neapsimeskime, Ukraina galėjo ir dar tebegali papildyti šį sąrašą.
Vakarai vis kartojo tas pačias klaidas ir lipo ant to paties grėblio, tiesa, gumbus dažniausiai susirinkdavo kiti.
Kur buvote aštuonerius metus? Šį klausimą kartoja Kremliaus propaganda, bet neverta gilintis, ką po juo slepia ciniško melo industrija. Tačiau tai klausimas ir mums. Kur mes buvome visus tuos metus, gerokai daugiau nei aštuonerius, kad vis leidome nutikti ir pasikartoti sarajevams, alepams, groznams? Nutikti Charkivui ir Mariupoliui? Ar dar bus šiame sąraše kitų Ukrainos miestų, o gal ne tik Ukrainos?
Pasaulio politiniai lyderiai ir mažesnio kalibro nacionaliniai veikėjai jau dabar galėtų stoti į eilę privačių Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio, Kyjivo, Charkivo ir kitų šios šalies miestų merų ir pareigūnų pamokų. Didžiausių pasaulio valstybių parlamentarai stovėdami aplodismentais pasitinka kitapus zumo ekrano sportiniais kariškų spalvų marškinėliais vilkintį V. Zelenskį. Geriau jie Briuselyje, Vašingtone, Paryžiuje ir Berlyne klūpėtų, atgailautų ir savęs klaustų, kur buvo prieš aštuonerius metus, kai Kremlius okupavo Krymą. Kur buvo prieš keturiolika metų, kai buvo užpulta Gruzija? Kur būtų, jei rusų kariai žengtų į Estiją, Latviją ar ant Lietuvos, Lenkijos miestų kristų bombos?
Liberaliomis vertybėmis grįsta demokratija pastarąjį dešimtmetį ėmė prarasti savo pozicijas ir nusileisti diktatoriams, autokratams ir keisčiausiais pavidalais pasireiškiantiems mišriems režimams, trypiantiems žodžio, žiniasklaidos ir politines laisves, žmogaus teises. Apsidairykime aplinkui. ES viduryje Viktoras Orbánas lyg vėžys ėda Vengrijos demokratiją, o jo korumpuotas oligarchinis režimas smukdo šios šalies ekonomiką, kuri tampa viena labiausiai atsilikusių ES. Aukščiausi Lietuvos politikai padlaižiauja populistinei Lenkijos valdžiai, kuri trypia teisės viršenybės principus, naikina žiniasklaidos laisvę. Nuolat jausdami Rusijos grėsmę piktinomės Vokietijos, Prancūzijos šiltais santykiais ir glaudžiais ekonominiais ryšiais su Maskva, tačiau tais pačiais ekonominiais interesais grindėme savo, geriausiu atveju neutralią, poziciją Varšuvos ir Briuselio ginčuose. Nors iš tiesų strateginė partnerystė dažnai tebuvo širma populistinei ir – nepabijome to žodžio – homofobiškai daugumos mūsų politikų prigimčiai pridengti.
Tai yra pamoka mums, rinkėjams, kurie dabar taip žavimės Ukrainos prezidentu V. Zelenskiu. Kilus karui, jo komanda dirba fantastiškai, ir reikia tikėtis, kad jiems pakaks jėgų ir išminties taip pat sėkmingai vadovauti tuomet, kai teks atstatyti karo nuniokotą valstybę. Prezidento rinkimuose Ukraina ištraukė laimingą loterijos bilietą, tačiau Lietuvoje, kaip ir daug kur kitur Europoje, per daug politinės įtakos atiduodame populistams ir radikalams, per mažai reikalaujame iš valstybės vadovų ir kitų lyderių.
Karo Ukrainoje kaina bus labai didelė. Ji jau dabar katastrofiška Ukrainai, bet sąskaita pasieks ir mus. Sunku įvertinti išgyvenimus dėl ukrainiečių ir baimę dėl savo likimo. Didžiausia Europoje pabėgėlių krizė, kuri gresia tapti tikra humanitarine katastrofa, turės savo kainą. Būsime priversti vis daugiau pinigų skirti ginkluotei, nurėždami juos nuo švietimo, kultūros ir kitų svarbių sričių. Galbūt neišvengsime recesijos.
Tačiau šįkart turime sumokėti iki paskutinio cento, kad Ukraina būtų apginta, o Rusija – išvaduota iš V. Putino režimo. Kad ir kiek tai kainuotų. Ir jei ši kaina ims atrodyti per didelė, paklauskime, kur mes būtume šiandien, jei Ukraina būtų pasidavusi Rusijai.
BEREKLAMOS:
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius.
