Ar Lietuvoje yra talentingų politikų, kuriais šalis galėtų didžiuotis? Ar Vytautas Landsbergis yra vienintelis Lietuvos politikas, iš tikrųjų žinomas ir gerbiamas pasaulyje, kaip neretai daugelis mano? Ar esama rezervų, kurie leistų tikėtis naujų ryškesnių politikos figūrų?
Tai nelengvi klausimai, bet pamėginsiu į juos atsakyti be nutylėjimų ir išsisukinėjimų. Visų pirma, politikų, kuriais galime didžiuotis, tikrai yra. Ne tik V. Landsbergį turiu omenyje – Lietuvos mažumų klausimais su juo dažnai nesutinku, jo požiūrį į kai kuriuos Antrojo pasaulinio karo faktus kategoriškai atmetu kaip sau svetimą ir nepriimtiną, bet tai, ką jis nuveikė Lietuvos nepriklausomybės byloje, jį pavertė ne tik mano ir daugelio kitų žmonių herojumi, bet ir viena didelių Europos politikos figūrų.
Neabejotinai didele ir tarptautinio masto figūra tapo prezidentas Valdas Adamkus – akivaizdu, kad jo dėka Lietuva įgijo ne tik gražų vakarietišką veidą, bet ir aukštą reputaciją bei pripažinimą JAV, Vakarų Europoje ir šalyse kaimynėse (žinoma, išskyrus didžiąją kaimynę, kuriai būtų priimtinas tik ne savo valstybės, o svetimos interesų paisantis Lietuvos vadovas). Anksti kalbėti, bet, dramatiškai pakitus Europos saugumo ir taikos situacijai, dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė už savo drąsą ir ryžtą taip pat yra pelniusi stiprios politikės reputaciją.
Ir viskas? Nejaugi nėra kitų žmonių Lietuvos politikoje, kurie nusipelnė aukšto įvertinimo ir pripažinimo?
Žinoma, kad yra. Negalima visos šalies politinės klasės vertinti remiantis tik Sąjūdžio laikų siužetais ir kriterijais. Lietuva pasikeitė, akyse net gimė naujų politikų tipų. Atsirado politinės sistemos ir parlamento profesionalų, kurie nebūtinai turi būti tarptautinės garsenybės, bet be jų susvyruotų instituciniai partijų ir politikos pamatai. Nedvejodamas prie jų priskirčiau tokius senus vilkus ir profesionalus kaip Gediminas Kirkilas, Andrius Kubilius, Eugenijus Gentvilas. Tai ne solistai, o komandinio žaidimo meistrai, kurių dėka gyvas pats žaidimas ir procesas. Man yra tekę dirbti su Vakarų Europos politikais Europos Parlamente (EP), todėl skaitytojus galiu užtikrinti, kad paminėti asmenys niekada nesugadintų jokios tarptautinės institucijos ar politikų komandos darbo kokybės.
Negalima visos šalies politinės klasės vertinti remiantis tik Sąjūdžio laikų siužetais ir kriterijais. Lietuva pasikeitė, akyse net gimė nauji politikų tipai.
Niekas niekada nėra ištaręs žodžių, kuriuos noriu pasakyti apie vieną politiką, nors jis jų neabejotinai nusipelnė. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius yra vienas pačių stipriausių ES šalių užsienio reikalų ministrų, jei tik ne pats stipriausias ir ryškiausias. Tai man sakė ne vienas Rusijos politikos analitikas, tokią nuomonę esu girdėjęs išsakant ir Vakarų šalių analizės centrų žmones. Esant ganėtinai dramatiškai ir smarkiai pakitusiai Europos saugumo padėčiai ir iš naujo besiformuojant jos architektūrai, Lietuvos užsienio reikalų ministras, kaip man teko ne kartą patirti, dėsto ne šiaip artikuliuotą ir nuoseklią, bet NATO bei ES šalių bendrą laikyseną kuriančią ir konsoliduojančią poziciją. Dar pridėkite jo komunikacinius gebėjimus, atvirumą, elegantišką kalbėjimą ir gausite daugmaž visą vaizdą.
Kai kurie Lietuvos diplomatai (kurie, žinia, gan greitai gali pereiti į politiką) jau tapo tarptautiniais žaidėjais. Bent vieną jų privalau paminėti – tai ES atstovybės Rusijos Federacijoje vadovas Vygaudas Ušackas. Žmogus, pasiekęs tokią poziciją, o prieš tai ir pabuvęs ES specialiuoju įgaliotiniu ir Bendrijos misijos vadovu Afganistane, siunčia tik vieną žinią – į tokius postus buvo galima patekti tik besąlygiškai remiant svarbiausioms NATO ir ES narėms. Tai viską pasako apie nedidelės šalies diplomatą, kuris pasirenkamas. Ar jis sugebės savo politinį kapitalą konvertuoti į aukščiausio lygio politinę karjerą Lietuvoje, dar sužinosime.
Galiausiai turiu tarti žodį apie nematomas žvaigždes – jaunus politikos ekspertus, kuriuos pažįstu nuo savo darbo EP laikų. Gal pakaks paminėti faktą, kad EP ALDE frakcijos pirmininko, buvusio Belgijos premjero Guy Verhofstadto pagrindinis patarėjas per visą mano kadenciją buvo ne flamandas ar valonas, o lietuvis Renaldas Vaisbrodas, kuris vėliau tapo prezidentės D. Grybauskaitės patarėju ir dabar nuėjo į politiką. Būti paminėtas nusipelno ir buvusio EP pirmininko Jerzy Buzeko bei dabartinio EP pirmininko Martino Schulzo patarėjas Arnoldas Pranckevičius.
Tai mūsų politikos žvaigždės – esamos ir būsimos. Jos mums prieš pat nosis, ponai!
