Penktą mėnesį vykstantis karas Europoje patvirtino dar prieš Rusijos agresiją vasario 24 d. sklandžiusias pesimistines prognozes, kad ES nėra norinčių ar galinčių būti šių dienų čerčiliais.
Daugelis tikriausiai ypač nusivylė galingiausiu ES ūkiu – Vokietija, tiksliau, jos naujuoju (nors jau pusmetis kaip nenaujas) kancleriu Olafu Scholzu. Galima kritikuoti jo pirmtakės Angelos Merkel politiką ir kaltinti, kad būtent tai subrandino Vladimiro Putino imperines ambicijas, tačiau pastaruosius 15 metų niekam nekilo klausimų, kas yra ES lyderis, galintis imtis sprendimų, nors, kaip laikas rodo, ir ne visada teisingų. Dabar turime visišką mėmę, kuris nenori, nesugeba priimti sprendimų, o kai vis dėlto yra priverstas tai padaryti, tada tuoj po to bando išsisukinėti.
Kažkada Vokietija, jos automobiliai ir kiti produktai buvo kokybės, garantijos etalonas, dabar – „šolcizmo“, t. y. pažadų dalijimo, net negalvojant juos įgyvendinti, pavyzdys. Tai puikiai iliustruoja tiek kalbant apie ginklų tiekimą Ukrainai, tiek apie kitas iniciatyvas. Net ramusis Briuselis jau griežia dantimis dėl „šolcomato“, kaip dar seniau dabartinį kanclerį praminė patys Vokietijos žurnalistai.
Kito banginio, ant kurio statėsi ES, vadovas Emmanuelis Macronas pasiklydo tarp realybės ir svajonių. Šių metų pradžioje, pradėdama savo pusmečio pirmininkavimą ES, Prancūzija skelbė ambicingą darbotvarkę, tačiau karas ir prezidento bei parlamento rinkimų maratonas smarkiai pakoregavo jos rezultatus. Paties E. Macrono nuolatiniai skambučiai V. Putinui – tarsi bandymas suteikti psichologinę pagalbą telefonu psichopatui. Kaip ir galimas spaudimas Kyjivui „nepažeminti“ to paties psichopato sulaukė daugiau patyčių ir tik dar labiau sumažino Prancūzijos įtaką Europoje.
Didžiųjų ES valstybių vadovų lyderystės impotencija kaip ir suteikia Briuseliui, tiksliau, Europos Komisijos vadovei U. von der Leyen, galimybę imtis iniciatyvos.
Nors E. Macronas balandį užsitikrino dar penkerių metų kadenciją Eliziejaus rūmuose ir galbūt toliau galės svajoti apie būtinybę reformuoti ES ar kurti dar vieną kokią Europos politinę bendriją, birželio Prancūzijos žemųjų parlamento rūmų rinkimų rezultatai rodo, kad net namie jo svajonėmis netikima ir įtaka gerokai sumenko. Daugumos praradimas parlamente apribos jo galimybes veikti tiek vidaus, tiek ES ar platesnėje tarptautinėje politikoje. Iškilusią rimtą opoziciją jam, kurią sudaro kraštutinė kairė ir kraštutinė dešinė, vienija tiek skeptiškumas ES ir NATO, tiek meilė Rusijai.
Lenkija parodė lyderystę, kaip turėtų elgtis kiekviena Vakarų Europos šalis, tiek kalbant apie pagalbą Ukrainai, tiek apie milijonų nuo karo bėgančių ukrainiečių priėmimą. Tačiau ten susiklosčiusi valdžios sistema, kai realią galią turi beveik neoficialus asmuo Jarosławas Kaczyńskis, taip pat seni ginčai su Briuseliu ir eurokomjaunuolių neapykanta neleis nei Lenkijos premjerui, nei prezidentui pretenduoti į ES lyderius, nors pati šalis tiek savo dydžiu, tiek potencialiomis galimybėmis tam būtų pajėgi.
Galbūt dar vienos ES didžiosios valstybės Italijos premjeras Mario Draghi, kuris, regis, už ausų nutempė O. Scholzą ir E. Macroną į Kyjivą, galėtų tapti Europos lyderiu. Bet paskui M. Draghi velkasi necharizmatiškas eurokrato šleifas, o ir Italijos politinė sistema – sunkiai prognozuojama, ypač augant prokremliškų kraštutinių dešiniųjų populiarumui. Net daugelio italų ir ne tik jų autoritetas popiežius Pranciškus kaip koks senas Maskvos rankos šeriamas kairysis mano, kad karas Ukrainoje buvo kažkaip išprovokuotas – nedaug kam kyla abejonių dėl to, ką jis turėjo omeny.
Tokia didžiųjų ES valstybių vadovų lyderystės impotencija kaip ir suteikia Briuseliui, tiksliau, Europos Komisijos vadovei Ursulai von der Leyen, galimybę imtis iniciatyvos. Ji net du kartus apsilankė kariaujančiame Kyjive, o po pastarojo vizito neatsižvelgdama į po Europą klaidžiojančias dvejones rekomendavo Ukrainai suteikti ES kandidatės statusą.
Vis dėlto jai koją kiša ankstesnės patronės A. Merkel šešėlis, taip pat neoficialiai nuolat kalbama apie aršią konkurenciją su Europos Vadovų Tarybos prezidentu Charles’iu Micheliu. Be to, šeštojo sankcijų paketo epopėja, kai U. von der Leyen taip pat ėmėsi lyderystės ir įtraukė naftos embargą Rusijai, tačiau susidūrė su didžiuliu kai kurių valstybių narių pasipriešinimu ir turėjo gan smarkiai sumažinti ambicijas, įkvėpimo, kad išaušo jos lyderystės ES valanda, irgi nesuteikia.
Neatrodo, kad iššūkių mažės. Karas Ukrainoje, regis, užsitęs, o tai paskatins naujas krizes – nuo energetinės ir finansinės Europoje iki maisto visame pasaulyje. Saugumo padėtis Senajame žemyne taip pat neatrodo, kad gerėtų, nors NATO nuolat kartoja pažadą, kad gins Aljanso narių teritorijos „kiekvieną colį“. Taigi kur rasti naują ES lyderį?
Evaldas Labanauskas yra IQ biuro Briuselyje vadovas
BEREKLAMOS:
