Dar prieš maždaug dešimtmetį vienas ką tik iš vizito Afganistane grįžęs diplomatas emocingai pasakojo maždaug taip: „Mes (Vakarų koalicija) ten esame okupantai, pasislėpę už savo karinių bazių sienų. Mes niekada nelaimėsime afganistaniečių širdžių ir niekada nebus ten demokratijos.“
Tai gerokai skyrėsi nuo tuomet Užsienio reikalų ar Krašto apsaugos ministerijų oficialaus pasakojimo, kaip padedant Lietuvai ir kitiems koalicijos partneriams gyvenimas Afganistane gerėja, ar platinamų vaizdų su naujai pastatytomis mokyklomis besidžiaugiančiais vaikais ir draugiškai su kariais bendraujančiais vietiniais.
Dabar, kai, JAV su Vakarų partneriais net nespėjus visiškai pasitraukti, Talibanas užėmė beveik visą Afganistaną, matome, kad minimas diplomatas buvo teisus.
Lietuva aktyviai ir beveik nuo pat pradžių dalyvavo Afganistano kampanijoje. Pirmieji specialiųjų pajėgų kariai į šią šalį atvyko tuoj po JAV įsiveržimo į ją 2002 m., o paskutiniai ją paliko prieš kelis mėnesius. Iš viso 2002–2021 m. Afganistane tarnavo apie 5 tūkst. Lietuvos karių. Nors, palyginti su kitomis šalimis, Lietuvos kariškiams, galima sakyti, sekėsi, vis dėlto Afganistane žuvo seržantas Arūnas Jarmalavičius, maždaug 14 karių buvo sužeisti. Estai neteko devynių, latviai – keturių, o gruzinai – net 32 gyvybių.
Lietuva sugebėjo šoktelėti aukščiau bambos ir 2005–2013 m. vadovavo Goro provincijos, kuri dydžio kaip pusė Lietuvos ir išsiskiria atšiauriomis gamtos sąlygomis, atkūrimo grupei. Girtasi, kad Goro provincijoje įgyvendintų iniciatyvų sąraše yra 22 mokyklos, vaikų namai, hidroelektrinės, rekonstruota ligoninė. Kitose vietose milijonai eurų buvo išleista žemės ūkiui, infrastruktūrai ir mokymo programoms. Dabar abejotina, ar ten kas liko, bent jau taip pasakoja iš ten atvykę afganistaniečiai.
Sunku būtų tai pavadinti „vertybine diplomatija“, kurios vėliava dabar Lietuva mojuoja kur reikia ir kur nereikia, bet nauda mūsų saugumui – akivaizdi.
Kalbant apie išlaidas, vien Goro provincijai išleista mažų mažiausiai 94 mln. eurų.
Dabar, kai JAV ir Vakarų fiasko Afganistane tapo akivaizdus, būtų galima raudoti, kad geriau jau tuos pinigus būtume skyrę sveikatos apsaugai, pensijoms ar įsigiję dar kokius dvidešimt šarvuočių „Boxer“.
Kalbant apie karybą, galima surasti ir daugiau priekaištų: ekonomiškai sunkiu laikotarpiu didžioji dalis ir taip taupymo nusausintų kariuomenės išteklių buvo skirta Afganistanui, todėl dar labiau nuskurdino pajėgumus. Svarbiausia, būtent tuo metu keista kariuomenės koncepcija ir persiorientuota į lengvas ekspedicines pajėgas, specialiųjų pajėgų vaidmenį, o teritorinė gynyba buvo palikta paraštėse, taip pat atsisakyta šauktinių kariuomenės. Pažadino tik karas Ukrainoje.
Dar daugiau karčių žodžių galima pasakyti apie visuomenę ir žiniasklaidą, kurios atstovai kariškių buvo kartais skraidinami į ekskursijas Afganistane, vengė kritiško žvilgsnio į Lietuvos dalyvavimą šiame kare ir nebandė per daug gilintis į padėtį. Tai buvo tarsi nebylus nerašytinis susitarimas: kol Afganistanas toli, o jo karo raudos beveik nepasiekia Lietuvos šeimų (skirtingai nei per SSRS invaziją), tol žiniasklaida atkartodavo diplomatų ir kariškių žinutę, kaip Lietuva padeda afganistaniečiams, kuriems, kaip dabar išaiškėjo, tokios pagalbos net nereikėjo.
Kita vertus, beveik 20 metų Afganistano kampanijos Lietuvos kariuomenei atnešė didžiulę patirtį, padėjo perimti NATO standartus ir integruotis. Lietuvos specialiosios pajėgos tapo pasididžiavimu ir iki šiol tarp JAV kariškių gyvos legendos apie barzdotus, motociklais skraidančius, bebaimius ir puikiai su sąjungininkais veiksmus koordinuojančius lietuvių specukus. Taip pat įspūdingos logistikos ir valdymo operacijos Goro provincijoje. Tai didžiulis įnašas į Lietuvos karinį ir diplomatinį autoritetą.
Dar svarbiau, kad išmokta bendrauti, derinti ir koordinuoti veiksmus su NATO sąjungininkais. Afganistano karo pradžioje Lietuva tebuvo pakeliui, o vėliau tik žengė pirmus žingsnius į Aljansą.
Šuolis aukščiau bambos – Goro provincijos perėmimas sąjungininkų akyse tapo žvaigždžių valanda Lietuvos diplomatijai: maži, bet sugebame. Tai ne tik pakėlė Lietuvos statusą, bet ir moraliai įpareigojo NATO sąjungininkus įsiklausyti į mūsų žodžius ir prašymus.
Net galima kelti hipotetinį klausimą, ar Lietuvoje būtų buvę dislokuoti NATO priešakiniai batalionai ir ar būtų veikusios JAV rotacinės pajėgos, jei ne Lietuvos aktyvumas Afganistane? Taip, tai (kaip ir dalyvavimą Irako kampanijoje) tikriausiai sunku būtų pavadinti „vertybine diplomatija“, kurios vėliava dabar Lietuva mojuoja kur reikia ir kur nereikia, bet nauda mūsų saugumui yra akivaizdi.
Beje, kalbant apie vertybes, Lietuvai taip pat reikėtų prisiimti dalį „pagirių“ už Vakarų sąjungininkų nesėkmę Afganistane. To išraiška – pabėgėliai. Tad gal reikėtų drąsiai priimti ne tik mums talkinusius vertėjus, bet ir daugiau nuo talibų bėgančių afganistaniečių, o ne slėptis už dabartinės migrantų krizės? Būtų ir vertybiška, ir atneštų praktinės naudos.
BEREKLAMOS:
Evaldas Labanauskas yra IQ biuro Briuselyje vadovas
