Meniu
Prenumerata

šeštadienis, gegužės 25 d.


KOMENTARAS
Laimėti taiką, o ne karą
Evaldas Labanauskas
Asmeninis archyvas
Evaldas Labanauskas.

Dar pavasarį vienas geriausių sovietinės istorijos žinovų ir Rusijos ekspertų Stephenas Kotkinas, kalbėdamas apie Ukrainos karo ateitį, iškėlė klausimą, kaip laimėti taiką, nes dažniausiai kalbama apie karo laimėjimą. Pasak jo, JAV laimėjo karą Afganistane, bet pralaimėjo taiką. Tad kaip užtikrinti, kad Ukrainoje būtų laimėta taika?

S. Kotkinas nesiūlo siekti atsiimti visų Ukrainos teritorijų, įskaitant Krymą, o siekti paliaubų net ir esant dabartinei padėčiai fronte. Jo teigimu, Krymo atsiėmimas taptų amžinu konflikto židiniu dėl ten gyvenančių Maskvai lojalių rusakalbių ir Rusijos požiūrio į pusiasalio istoriją. Ekspertas pabrėžia, kad dabartinis Ukrainos nuolatinis bombardavimas ir kitoks alinimas šaliai nieko gero nežada, o paliaubos leistų Ukrainai atsigauti ekonomiškai (kaip nutiko su Pietų Korėja po Korėjos karo) ir net integruotis į ES.

IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.

Jis taip pat tikina, kad Ukraina netaps NATO nare, nes tai suskaldytų Aljansą (tai iš dalies pasitvirtino per NATO lyderių susitikimą Vilniuje, kai iki paskutinės minutės vyko ginčai dėl pažadų dėl Ukrainos narystės). Kartu S. Kotkinas nėra naivus ir nemano, kad paliaubos užkirstų kelią Rusijai po tam tikro laiko vėl užpulti Ukrainą. Pasak jo, Rusiją nuo pakartotinio Ukrainos puolimo atgrasytų ne tik JAV (ir galbūt Lenkijos, Baltijos bei Skandinavijos šalių) saugumo garantijos, bet ir aktyvus Kinijos dalyvavimas derybose, kai Vladimiras Putinas paliaubas pasirašytų Pekine.

Dauguma lietuvių ir, tikėtina, ukrainiečių su šiuo receptu laimėti taikos tikrai nesutiktų. Mūsų įsivaizdavimas paprastas: turi būti atkurtos 1991 m. Ukrainos sienos, Rusija privalo sumokėti reparacijas už agresijos nuostolius ir karo nusikaltėliai, tarp kurių V. Putinas, turi atsidurti Hagoje. Kinijos, su kuria Vilnius įsivėlė į diplomatinį konfliktą ir kuri laikoma tylia Maskvos palaikytoja, dalyvavimas derybose taip pat mūsų neįkvepia – juk tai dar vienas diktatorius, kuris negerbia mūsų vertybių ir nebūtinai laikosi susitarimų.

Blogiausia, kad tokios paliaubos atneštų tik trumpalaikę taiką, kol Rusija atsigautų ir vėl pradėtų kelti grėsmę kaimynams bei visam pasauliui.

Idealiu mūsų įsivaizduojamu taikos laimėjimo atveju prie jau išvardytų sąlygų dar turėtų subyrėti pati Rusija, kad daugiau niekam iš kaimynų nekeltų grėsmės. Tai būtų mūsų receptas ilgalaikei taikai laimėti. Tik įsivaizduokite: subyrėjus Rusijai, neliktų ir Baltarusijos diktatoriaus, šalis pasuktų Europos link. Taip pat Baltijos regiono „parako statinė“ Kaliningradas galėtų kaip kokia Baltijos rusų respublika integruotis į ES, o į keletą valstybių suskilusi Rusija jau neturėtų potencialo kelti grėsmę beveik niekam.

Rusijos subyrėjimas dar visai neseniai atrodė kaip utopija, bet Ukrainai sėkmingai pasipriešinus ir bent jau pirmus metus sėkmingai triuškinus okupantus ši idėja priartėjo prie realybės. O birželį kilęs Jevgenijaus Prigožino „Wagner“ samdinių maištas tik patvirtino, kad V. Putino režimo stabilumas tėra imitacija.

Kita vertus, ne viskas taip paprasta dėl Rusijos subyrėjimo atrodo mūsų sąjungininkams Vakaruose. JAV ir likę Vakarai mažų mažiausiai yra labiau linkę į S. Kotkino pusę. Žiniasklaidos pranešimai, kad per J. Prigožino samdinių maištą Vašingtonas įspėjo Kyjivą nesiimti jokių aktyvių veiksmų ir nebandyti pasinaudoti chaosu, – tik patvirtinanti detalė. Per NATO susitikimą Vilniuje per vargus pasiekta formuluotė dėl Ukrainos narystės („kažkada ir kažkaip“) taip pat rodo, kad mūsų ir mūsų sąjungininkų, o svarbiausia Lietuvos saugumo garanto – JAV – vizijos dėl Ukrainos ateities ir taikos labai skiriasi.

Dar daugiau – kartais atrodo, kad Vašingtonas net neturi jokio recepto, kaip laimėti ne tik taiką, bet ir karą. Apie Rusijos subyrėjimą Vašingtonas net bijo pagalvoti. Kaip ir SSRS žlugimas atrodė košmaras Baltiesiems rūmams, taip ir dabar Rusijos subyrėjimas yra tabu.

Vienintelė dabartinės JAV administracijos principinė pozicija – išvengti karo eskalacijos. Net gali susidaryti nuomonė, kad Vašingtoną tenkintų dabartinės situacijos užšaldymas ir lėtas sugrįžimas į tai, kas buvo iki 2022 m. vasario 24 d. – su tuo pačiu V. Putinu ir su ta pačia agresyvia, revanšistine Rusija.

Vasaros pabaigoje, nesant naujienų apie Ukrainos kontrpuolimo lemiamas pergales, pradėjo įsibėgėti įvairios derybų dėl karo Ukrainoje iniciatyvos. Rugsėjį vėl prasidėjus aktyviam politiniam sezonui derybos gali būti pagrindinis tarptautinės darbotvarkės punktas.

Jei Ukrainai nepavyks pasiekti ryškių laimėjimų, tikėtina, kad vis garsiau skambės paliaubų idėja ir tikrai ne pagal ukrainiečių planus ar mūsų svajones. Blogiausia, kad tokios paliaubos atneštų tik trumpalaikę taiką, kol Rusija atsigautų ir vėl pradėtų kelti grėsmę kaimynams bei visam pasauliui. Mat Maskva gal ir kalba apie derybas, bet nerodo jokių ženklų, kad pasiruošusi atgailauti. V. Putinas nesuvokia, kad jo sprendimas pulti Ukrainą buvo klaida. Net atvirkščiai – pralaimėtojų pyktis tik didėja.

BEREKLAMOS:

Evaldas Labanauskas yra IQ bendradarbis Briuselyje

2023 08 30 06:45
Spausdinti