Tai, kad laisvadieniai nieko nekainuoja, yra pirmas mitas, kuriuo vadovaujamasi pagrindžiant būtinybę turėti siūlomus arba jau esamus laisvadienius. 2020 m. Vyriausybė paskelbė, kad dėl vieno papildomo laisvadienio per metus valstybės biudžetas netenka apie 50 mln. eurų.
Tačiau Seimo rudens sesijoje prie dabar esamų 16 nedarbo dienų (jų skaičius jau dabar gerokai viršija šventinių dienų, kuriomis gali naudotis europiečiai, vidurkį) planuojama pridėti laisvas dienas savišvietai, sveikatos patikrai. Taip pat padidinti mamadienių ir tėvadienų skaičių. Matematika paprasta: kaip rodo 2022 m. valstybės biudžeto asignavimai, už 50 mln. eurų būtų galima išlaikyti visus keturis Lietuvos nacionalinius muziejus, Operos ir baleto teatrą bei Filharmoniją.
Dauguma projektų įteisinti naujas šventines, nedarbo ar laisvas dienas teikiami vadovaujantis ydingais mitais, kuriuos yra tikslinga sugriauti tam, kad darbo santykių reguliavimas geriau atitiktų darbo rinkos dinamiškumą ir darbuotojų poreikius. Be to, dažnai nutylima, kad jau dabar darbdavys gali ir dažnai privalo suteikti darbuotojui laisvo laiko. Nesvarbu, ar jam reikėtų pasitikrinti sveikatą, ar daugiau laiko skirti šeimai.
Valstybė pajaučia tik netiesioginius finansinius ir laiko, reikalingo biudžetui persvarstyti ir iš naujo suplanuoti, kaštus. Didžiausią įtaką papildomi laisvadieniai daro darbdaviui ir, žinoma, pačiam darbuotojui.
Darbdaviui laisvadieniai kainuoja apmokėjimą už vertę, kuri nebuvo sukurta. Jeigu uždirbamas nulis, o už laisvadienį reikia mokėti vidutinį atlyginimą, įmonė patiria atitinkamą nuostolį. Tam, kad įmonė galėtų tęsti veiklą, mokėti kitiems darbuotojams atlyginimus ir plėstis (taip didinti pelną ir galimybes mokėti didesnę algą), „minusas“ turi būti padengtas. Tai, tikėtina, bus padaryta keliant prekių ir paslaugų kainas. Tai itin svarbu pabrėžti, kalbant apie smulkųjį verslą.
Laisvadieniai gali kainuoti ir darbuotojams. Tądien nedirbančius dažnai turi pavaduoti kiti bendradarbiai. Dėl to padidėja pastarųjų darbo krūvis, gali nukentėti jų produktyvumas ir darbo efektyvumas. Galiausiai persidirbę žmonės jaučiasi demotyvuoti. Išaugęs laisvadienių skaičius gali versti esamus darbuotojus daugiau dirbti tam, kad įmonės veikla nesustotų. Dėl to ne tik padidės krūvis, bet ir užsitęs jų darbo laikas, o už viršvalandžius taip pat mokės darbdavys.
Laisvadieniai gali „įkąsti“ atgal ir patiems laisvadienininkams. Jeigu bus pastebėta, kad tam tikro žmogaus darbą gali dirbti vienas žmogus už papildomą atlygį, tikėtina, kad bus keliama ir klausimų dėl laisvadienininko darbo efektyvumo.
Pusiausvyra tarp asmeninių ir darbo įsipareigojimų tampa vis didesniu iššūkiu ne tik vaikus auginantiems tėvams, artimuosius prižiūrintiems žmonėms, studijuojantiems, vykdantiems kelias skirtingas veiklas. Ribas trina technologinė pažanga, nuotolinis darbas. Kiek žmonių, tiek poreikių.
Tad būtų trumparegiška tikėtis, kad juos galima atliepti tik per valstybės intervencijas, nesitariant darbdaviui su darbuotoju. Įstatymas, kaip bazines elgesio normas nustatantis dokumentas, savo esme negali ir net neturėtų apimti visų kiekvienam žmogui aktualių gyvenimo niuansų. Vienam šventė yra gimtadienis, kitam – naujo mėgstamo serialo epizodo pasirodymas, santykių sukaktis ar diplomo įteikimo diena. To įstatymais neįmanoma apibrėžti.
Įstatymas, kaip bazines elgesio normas nustatantis dokumentas, savo esme negali ir net neturėtų apimti visų kiekvienam žmogui aktualių gyvenimo niuansų.
Ne pats darbas kaip toks, o jo reguliavimas trukdo žmonėms tinkamai derinti savo profesinius ir asmeninius interesus. Tad tikslinga sudaryti sąlygas tai daryti lanksčiai. Pavyzdžiui, atveriant daugiau galimybių dirbti ne visą darbo dieną. Šiandien tai riboja „Sodros“ „grindys“: darbdavys privalo mokėti socialinio draudimo įmokas ne nuo faktinio darbuotojo atlyginimo, o nuo sumos, kuri yra ne mažesnė negu minimalioji mėnesinė alga (MMA). Toks reikalavimas pablogina mažiausias pajamas gaunančių ir ne visu etatu dirbančių asmenų padėtį, nes jų darbo vietos kaina labiausiai pabrangsta, palyginti su kitais. Todėl, esant sunkiai ekonominei padėčiai ir didėjant darbo vietos kainai, atleidžiama dalis ne visu etatu dirbančių asmenų, kurie faktiškai gauna mažiau negu MMA.
Žmonių poreikiai turi ekonominę išraišką, kuri gali paveikti ne tik tą, kuris laisvadienį apmoka, – darbdavį arba valstybę, bet ir visus kolegas ar net patį darbuotoją. Gajausias mitas apie apmokamus laisvadienius ir apskritai darbo santykius yra tas, kad darbdaviui nerūpi, kaip sekasi jo darbuotojui.
Tačiau šiandien įmonės vis labiau darbuotojus brangina ir siūlo pačias įvairiausias naudas, tarp jų – ir lankstesnį darbo laiką. Darbdavys nori ir siekia, kad jo darbuotojas tobulėtų, kad būtų pailsėjęs ir patenkintas. Dabartinės darbo rinkos tendencijos rodo, kad darbo santykiai vis dažniau yra grindžiami bendradarbiavimu, taip siekiant didinti darbuotojo ir darbdavio pasitikėjimą. O tai – bet kokių santykių pagrindas.
Karolina Mickutė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnioji ekspertė
BEREKLAMOS:
