Pagal Lietuvos įstatymus politinė partija negali gauti paramos iš juridinių asmenų. Tačiau, pasirodo, yra viena išimtis – galima, jei tas juridinis asmuo yra kita valdančioji partija. Būtent taip reikėtų vertinti paskubomis sugalvotą valdančiųjų partijų metodą, kaip įteikti stambaus masto kyšį Lietuvos socialdemokratų darbo partijai (LSDDP).
Skubėdama papildyti LSDDP biudžetą, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) stengėsi kuo greičiau priimti politinių partijų įstatymo pataisą, pagal kurią dalis Lietuvos socialdemokratų partijos valstybinės dotacijos būtų atimta ir perduota naujai susikūrusiai LSDDP. Preliminariais skaičiavimais tokio kyšio suma galėtų siekti apie 300 tūkst. eurų. Tai nemaži pinigai, kurių LSDDP labai reikėtų rengiantis savivaldybių, merų ir Europos Parlamento rinkimams.
„Norint, kad parlamentinė partija veiktų, ji turi gauti dotaciją ‒ arba ieškos kitokių finansavimo šaltinių“, – ironiškai šypsodamasis žurnalistams aiškino premjeras Saulius Skvernelis. Tačiau šiame argumente trūksta vienos svarbios sąlygos – kam gi „norint“? Šiuo metu, kad veiktų LSDDP, nori tik šios partijos nariai ir jų parneriai valdžioje – LVŽS frakcija. Nė vienas Lietuvos rinkėjas kol kas neatidavė savo balso už naujai registruotą partiją, rinkimuose ši partija dar nė karto neįrodė, kad yra verta gauti valstybės paramą. Todėl apeliuoti į rinkėjų valią ir šios tariamos valios pagrindu skirstyti valstybės dotaciją yra visiškai nelogiška. Iki šiol galiojusi politinių partijų finansavimo tvarka buvo nubrėžusi aiškų principą – politinė partija turi įrodyti savo patrauklumą rinkėjams ir tik tada, kai Seimo, savivaldos ar Europos Parlamento rinkimuose gauna ne mažiau kaip 3 proc. visų rinkėjų balsų, gali pretenduoti į dotaciją.
Ketinta rinkėjų pasitikėjimą partijomis keisti į „deputato krepšelį“ – tarsi partijos narys su savimi nešiotųsi valstybės dotacijos krepšelį ir galėtų būti vertinamas konkrečia suma
Valdančiųjų siūlytas pradinis pataisų variantas būtų pakeitęs visą politinių partijų finansavimo sistemą. Visų pirma, siūlyta partijas vertinti ne pagal rinkėjų pasitikėjimą rinkimuose, o skaičiuoti tik pagal partijų narių, išrinktų Seimo ir savivaldybių tarybos nariais, skaičių. Ketinta rinkėjų pasitikėjimą partijomis keisti į „deputato krepšelį“ – tarsi partijos narys su savimi nešiotųsi valstybės dotacijos krepšelį ir galėtų būti vertinamas konkrečia suma.
Pataisoje būta net kelių grubių teisinių klaidų. Pirma, kažkodėl nebuvo įtraukti rinkimų į Europos Parlamentą rezultatai, tarsi jie būtų kažkuo prastesni už kitus rinkimus. Antra, kalbėta tik apie „partijos narius“, išrinktus į Seimą ar savivaldybių tarybas. Kaip žinoma, partijos šiuo metu gali kandidatais kelti ne tik savo narius, bet ir nepartinius ar kitos partijos narius. Tačiau juk rinkėjai balsuodami už sąrašą pasitikėjo juo visu, o ne tik partinį bilietą turinčiais kandidatais. Trečia, kalbėdami apie frakcijos „skilimą“, pataisos autoriai apskritai pamiršo, kad teisine prasme nėra apibrėžtas frakcijos skilimas „į didesnę ir mažesnę dalis“. Seimo statute kalbama tik apie frakcijų įsikūrimą arba panaikinimą, o „skilimas“ frakcijos automatiškai nesukuria. Dar įdomiau skamba nuostata, kad tik tuomet, kai „frakcija Seime suskyla ir įregistruojama nauja parlamentinė partija, turinti daugiau partijos narių-Seimo narių nei buvusi partija“, didesnė frakcija gali pretenduoti į jau paskirtą dotaciją už praėjusius rinkimus. Ši nuostata visiškai akivaizdžiai „pritempta“ prie LSDDP situacijos, nes ji šiuo metu Seime turi didesnę frakciją nei ilgametė Lietuvos socialdemokratų partija. Kaip kitaip vertinti šią įstatymo pataisą nei tikslingą kyšį konkrečiai politinei jėgai? Kai viešųjų pirkimų konkursų nuostatos būna priderintos prie vieno įmanomo laimėtojo, tokie konkursai iškart tampa skandalais ir būna pripažįstami neteisėtais. Tačiau kai įstatymo pataisomis galima valstybės dotaciją atimti iš vienos konkrečios partijos ir perduoti kitai konkrečiai partijai – tai kažkodėl nėra laikoma konstitucinių principų pažeidimu.
Į šias ir kitas teisines nesąmones parlamentarų dėmesį atkreipė Seimo Teisės departamentas, nurodydamas, kad pataisos iš esmės pakeistų dabartinį politinių partijų finansavimo modelį, joms trūksta teisinio nuoseklumo ir būtų pažeisti teisėti partijų lūkesčiai, potencialiai keičiant finansavimo tvarką tarp rinkimų. Tačiau, regis, valdančiosioms partijoms tai nė motais – jos ketino skubos tvarka prastumti šias pataisas ir kuo greičiau įteikti „legalų kyšį“ LSDDP. Tik paskutinę akimirką opozicinės partijos pareikalavo prašyti ekspertų įvertinti šį projektą. Galbūt pauzė padės valdantiesiems atsikvošėti ir negriauti partinės sistemos pagal savo įgeidžius.
Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius
