Ir sumanė kartą valdžia pataisyti reikalus iš esmės. Visi žinome, kad korupcijos Lietuvoje esama, nors kovojama su ta akis badančia blogybe nuo mitinių laikų, kai Landsbergis buvo prezidentu ir vilą Šveicarijos kalnuose įsigijo už nurašytas vagnorkes, nors ką gali žinoti – gal rado apleistą, o gal atėmė iš kalnų gnomų. Arba susapnavo, kad Čiurlionis labai gražiai nupaišė ir padovanojo. Kad visi pavydėtų. Žodžiu, labai neaiški istorija, bet iš jos galima susidėlioti bendresnį vaizdą, kodėl paprasti žmonės vėliau aktyviai balsuodavo už Paksą, Uspaskį, Žemaitaitį ir pan. pasakų personažus.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Paskui prezidentu tapo Brazauskas. Labai geras žmogus buvo, toks pusiau iš Kauno hidroelektrinės, pusiau iš dūšios. Viską darė gerai, bet Šleževičius po kojomis painiodavosi – kiek kartų per jį visi griuvo, ypač bankai. O paskui dar antrajai žmonai kažkokie rusų agentai viešbutį Vilniuje padovanojo. Baisu pagalvoti, kiek Brazauskas turėjo pakelti, paimti, panešti. Bet nesuklupo. Išliko idealu visiems, kurie persikvalifikavo ir prie Lietuvos dirbti Lietuvai.
Adamkus buvo prezidentu. Tik dvi kadencijas. Entuziastai svaičiojo, kad jo ekscelencija į mūsų ašarų pakalnę įdiegs vakarietiškų vertybių, smetoniško aiškumo ir tvarkos. Kadangi tai yra paprasti dalykai, jų įdiegti per dvi kadencijas neįmanoma, reikia kokių dvidešimt kadencijų. Ai, tai ir nereikia, nusprendė lietuviai, t. y. mes.
Paksas buvo prezidentu. Kaip nejuokingas anekdotas.
Grybauskaitė buvo prezidente. Aišku, tas dujų terminalas gerai. Ir kad Putiną ar Rusiją teroristais pavadino – dabar jau jokio skirtumo. Tik įdomu, ar turėtume dabar savo atominę elektrinę, jei ji nebūtų prekybininkų-valstybininkų kartelio išvaikiusi? Geriau būtų už „Rosatomo“ Astravo atominę? Prasčiau?
Kokie sunkūs klausimai. Galvoj ūžti pradeda, kai susimąstai apie Grybauskaitės ir kitų buvusiųjų prezidentų darbus, planus, geopolitines slinktis.
O va kai galvoji apie prezidentą Nausėdą... Norisi išlikti objektyviam ir prieš kritikuojant parašyti ir keletą pozityvių faktų. Gerai, kad Nausėda yra aukštas, pavyzdžiui, reikėtų vieną ant kito sustatyti du Paksus, kad gautume vieną Nausėdą. Krepšininkų šaly aukštas prezidentas yra gerai, nes kai esi aukštas, gali kokį naują derinį krepšininkams sugalvoti. Kitas geras dalykas, kad ponas Nausėda, kol dar nebuvo prezidentu, laimėjo bylas prieš visokius aplinkosaugininkus, kurie siekė nugriauti jo namą prie Pūčkorių atodangos. Tai gerai, kad teismas apgynė būsimąjį prezidentą, nes įsivaizduokite, kaip atrodytume prieš pasaulį, jei prezidentas neturėtų namų ir gyventų po tiltu. Būtų mums visiems tokia gėda. Ir kad rezidencijos prezidentinės nebeturime – gėda. Galėtų žurnalistai pasidomėti, kur ji dingo – ar Grybauskaitės patarėjai privatizavo, ar pikti konservatoriai po plytą išnešiojo?
O va kai galvoji apie prezidentą Nausėdą... Norisi išlikti objektyviam ir prieš kritikuojant parašyti ir keletą pozityvių faktų.
Nesinori raustis po nešvarius valstybės apatinius. Reikia pratintis rašyti gražiai ir nebekritikuoti valdžios. Vis pamirštu pavardę tos ponios, kuri yra LRT direktorė ir per kurią dabar visos bėdos valstybėje. Bet jau tuoj tuoj prezidentas Nausėda, garbieji socialdemokratai, Skardžius, Zuokas, Žemaitaitis ir kiti iškiliausi vyrai bei ne ką mažiau iškilios moterys (moteris čia paminiu dėl lyčių lygybės, nes nežinau, ar prie šitos generalinės reformos prisideda Budbergytė, Blinkevičiūtė ir pan.) įgalins patraukti viešojo transliuotojo direktorę, kuri kažkaip neleidžia rašyti žurnalistams apie valdžią gerai.
Apie valdžią rašyti gražiai netrukus bus ne tik galima, bet ir reikia.
*****susije*****
Jūs neįsivaizduojate, kaip palengvės žurnalistų darbas. Užuot atlikus tarptautinius tyrimus, skaičius kalnus medžiagos užsienio kalbom, užuot skambinėjus liudininkams, skaičiavus, kas jau susimokėjo už savo čekiukus, kas dar ne. Viešasis interesas niekada iki galo neapginamas. Vieną kampą išlygini, žiūrėk, kitame kampe jau kiti zuokai kažką graužia. Taip ir klijuoji abonentų knygas lapas po lapo.
Pagaliau valdžia pasirūpins žurnalistais. Visais. Argi sunku kasdien parašyti, kad ponios Nausėdienės suknelės gražesnės viena už kitą. Žemaitaičio anekdotus pasiūlysim įtraukti į UNESCO nematerialųjį paveldą. Rasim už ką pagirti Sinkevičių, Blinkevičiūtę, Vėgėlę ir Skardžių. Net Palucką.
Pasveikinkim vieni kitus, nes tai daryti šitaip lengva.
Žurnalistika nebekels streso, džiugins jaunus ir senus. Žurnalisto duona nebebus juoda, miltus rūpestingoji valdžia pakeis cukraus pudra. Valio, draugai.
