„Tai liūdnas reikalas“, – Lenkijos padėtį, kai jos vadovams tenka aiškintis ES Komisijai ir Europos Parlamentui dėl vidaus politikos, apibendrino dabartinis ES prezidentas Donaldas Tuskas. Šiuose žodžiuose telpa visos emocijos ir politinės išvados, žvelgiant į dabartinę Lenkijos politiką.
Ne tik Lenkijos, bet ir visos ES. Bendrijos politikų moralizavimas ar net kai kurių jos lyderių pastangos surasti kuo vaizdingesnį posakį Lenkijos politikai apibūdinti atskleidžia ir liūdną pačios ES vaizdą. Iš abiejų pusių sklindantys priekaištai tik didina įtampą. Net Lenkijos prezidento ir premjerės vizitai į Briuselį bei Strasbūrą mažai tepakeitė emocijų pritvinkusią atmosferą.
Mažiausia, ką gali padaryti ES, o ir Lietuva – nepilti papildomo žibalo į ugnį, kuri tik dar labiau įsiūbuotų nacionalistines nuotaikas Lenkijoje ir paverstų J. Kaczyńskį dar vienu kankiniu.
Skuboti Lenkijos valdančiosios partijos sprendimai vadinami posūkiu į autoritarizmą, „putiniška politika“ ir „valstybės perversmu“. Pirmą kartą pasinaudota procedūrine galimybe pradėti svarstymus, ar šios šalies vyriausybė nepažeidžia fundamentalių ES demokratinių principų. Vardijami sprendimai, kurie pačioje Lenkijoje sukėlė nemenkus visuomenės protestus: dėl Konstitucinio Tribunolo sudėties ir procedūrų pakeitimo, nacionalinio transliuotojo kontrolės, valstybės tarnybos reformos. Šie sprendimai išties verčia kraipyti galvą ir abejoti, ar Jarosławo Kaczyńskio vedama „Teisės ir teisingumo“ partija neperlenkė lazdos. Greičiausiai perlenkė. Ir gana smarkiai – dėl to net pačioje Lenkijoje partijos populiarumas ėmė smukti, o jai į nugarą pradėjo kvėpuoti potenciali nauja oponentė – liberali „Nowoczesna“, kuri perima buvusios Pilietinės platformos rėmėjus.
J. Kaczyńskio partijos kolegos ir šalininkai vis kartoja, kad politinė organizacija sulaukė precedento neturinčio rinkėjų pasitikėjimo, todėl niekas jos neprivers pakeisti kursą. Kiekviena kritikos strėlė iš užsienio, ypač iš Vokietijos, tampa tarsi papildoma adrenalino doze ir sustiprina tikėjimą, kad „Teisė ir teisingumas“ privalo atsispirti spaudimui ir tęsti savo šventą reikalą.
Kaltinimai valdančiajai Lenkijos partijai, kad ši pažeidžia teisinės valstybės principus, išties turi pagrindo. Tačiau neapleidžia jausmas, jog daugelis kritinių argumentų auga politinio ir emocinio priešiškumo dirvoje. Tiesiog J. Kaczyńskio partija per daug archajiška, primityvi ir svetima daugeliui dabartinių ES politikų, įpratusių prie iškrakmolytos ir diplomatiniais ritualais apipavidalintos politikos.
Kaip tik čia ir slypi didysis ES politikų dviveidiškumas. Jie gali nematyti korupcijos ir politinio pižonizmo savo partijose ar tos pačios Lenkijos vyriausybėje, kurią kontroliavo Pilietinė platforma. Gali atleisti nuolatinį, tačiau kilimu uždengtą politinio elito sukčiavimą ar šaipymąsi iš demokratinių procedūrų. Dėl politinio korektiškumo ir socialinio stabilumo gali skatinti žiniasklaidos savicenzūrą. Tačiau nesugeba ramiai reaguoti į panašius sprendimus, kurie daromi atvirai ir primityviai. Tiesiog reikia laikytis „padorių namų“ taisyklių, demonstruoti gerą toną, net jei visi žino, kad už to slypi tokie pat purvini marškiniai. ES politikų moralizavimas primena liūdnojo vaizdo riterį – mat viešai kalbėti apie vertybes jie moka geriausiai, daugumai Europos Parlamento narių svarbiausias politinis pratimas yra surepetuoti tinkamą frazę, kuri prasimuštų į žiniasklaidos antraštes.
Kur kas sunkiau spręsti ES išties kankinančias problemas. Migrantų antplūdis grasina sugriauti Šengeno erdvės susitarimus ir niekais paversti taip šlovintą ES vertybę – laisvą asmenų judėjimą per sienas. Tačiau šalys narės linkusios kiekviena kasti savo apkasus, o ne bendrai spręsti pabėgėlių pasidalijimo klausimus. Maskva planuoja atvesti vis didesnes karines pajėgas šalia rytinių ES sienų, o tie patys vokiečiai lyg kasdienį verslo pasiūlymą svarsto apie antrą rusiško dujotiekio „Nord Stream“ atšaką, prancūzai ar italai laukia progos sušvelninti sankcijas Rusijai.
Todėl susirūpinimas Lenkijos problemomis yra tarsi pretekstas pabėgti nuo rimtų darbų, kurių labai nesinori imtis. Niekuo šie moraliniai pagrūmojimai nesibaigs – tolesni grasinimai Lenkijai padėtį tik pablogintų. Net jei tektų sustabdyti balsavimo teisę ES Taryboje, užsispyrusiai Lenkijos vyriausybei proto tai neįkrės. Tuomet greičiau grės jau ne vienas britiškas referendumas dėl narystės ES, o du. Ar tai kaip nors padės išlaikyti Europos vertybes?
Situacija Lenkijos vidaus politikoje juda į blogąją pusę. Tačiau patiems lenkams teks išsrėbti šią košę. Anksčiau ar vėliau jie patys atsikvošės. Mažiausia, ką gali padaryti ES, o ir Lietuva – nepilti papildomo žibalo į ugnį, kuri tik dar labiau įsiūbuotų nacionalistines nuotaikas Lenkijoje ir paverstų J. Kaczyńskį dar vienu kankiniu.
