IQJei atsistotų – dangų paremtų, jei prakalbėtų – daug pasakytų. Ši vaikiška mįslė labai tinka Lenkijai, kurios keliai kaip niekas kitas įtaigiai pasakoja pastarųjų trijų dešimtmečių raidos istoriją.
Siauri ir duobėti, vingiuojantys pro kaimus su mažomis parduotuvėmis ryškiomis neskoningomis iškabomis, nuolat užsikimšę ir dėl didelio transporto srauto, ir dėl jį dar stabdančių ūkininkų traktorių. Tokia buvo praeitis. Dabartis – lygūs lyg stiklas greitkeliai, šalia kurių įsikūrusios vakarietiškų tinklų užkandinės, gamyklos, logistikos centrai, o nenutrūkstantis vilkikų srautas liudija ir šalies ekonominę galią, ir reikšmingą geografinę padėtį, suteikiančias pretenzijų vadintis Europos širdimi. Išsukus iš magistralių dažnai nustebins modernūs vietos keliai, pasakojantys, kaip šalis sugebėjo efektyviai pasinaudoti infrastruktūrai skirta ES parama, sutelkti politinę valią ir įsukti biurokratijos smagračius, – sektinas pavyzdys Lietuvai, tebevargstančiai su trisdešimties kilometrų ruožu Lenkijos pasienyje.
Ekonominis nacionalizmas yra ryškus lenkų bruožas, kai savi interesai iškeliami aukščiau visų kitų – dėl to neskubama atsisakyti zloto ir įsiversti euro, be skrupulų blokuojamas kariaujančios Ukrainos grūdų eksportas, jei tik kyla grėsmė vietos ūkininkų interesams, o siekis elektrai ir šilumai gaminti nevaržomai deginti anglis vadinamas patriotizmu, nepaisant netgi to, kad Lenkija pirmauja pagal oro taršą – joje yra 14 iš 50 labiausiai užterštų ES miestų.
Tikslas pateisina priemones – tai dar viena Lenkijos politikos savybė, būdinga posovietinėms į Rytus esančioms šalims, ypač išryškėjusi šalį valdant dešiniajai populistinei „Teisės ir teisingumo“ (PiS) partijai. Tai palydima autokratų ir diktatorių pamėgtu triuku dėl klaidingų sprendimų pasekmių kaltinti kitus ir ieškoti išdavikų bei užsienio priešų. Populiariausiu ir lengviausiu Lenkijos valdančiųjų taikiniu, žinoma, pasirenkamas Briuselis, bet nevengiama paieškoti ir kitų, ypač artėjant rinkimams. Dėl to neseniai vėl užsipultas Berlynas, esą turintis sumokėti reparacijas už Antrojo pasaulinio karo žalą.
Užuot tapusi trečia tvirta atrama ES, Varšuva pasuko konfrontacijos ir ramybės drumstėjos keliu, pakeleiviu ir artimiausiu sąjungininku pasirinkusi V. Orbáną, geriausią V. Putino draugą Europoje.
To nederėtų pamiršti ir vertybių vėliava mėgstantiems mojuoti Lietuvos politikams, kurie veidmainiškai laikėsi nuošalyje įsiliepsnojus Briuselio ir Varšuvos ginčams dėl teisės viršenybės, teismų nepriklausomumo, žodžio laisvės, žmogaus teisių. Taip Lietuva vis stoja į autokratijos link slystančių Lenkijos valdančiųjų, bet ne lenkų visuomenės ir demokratijos interesų pusėn. Aukoti tai dėl esą gerų santykių – savęs apgaudinėjimas ir susireikšminimas. Lietuva Lenkijai – mažiausia ir toli gražu ne svarbiausia kaimynė, o Lenkijos pietvakarių gyventojams – gana tolima ir mažai pažįstama.
Lenkija iš tiesų užsiaugino gana nemažus raumenis. Tačiau amžini jos ginčai su Briuseliu, dažniausiai kylantys dėl PiS lyderio Jarosławo Kaczyńskio autokratiško charakterio bei asmeninių ambicijų, taip pat partijos noro įtikti mažesnių pajamų, konservatyvių pažiūrų provincijos rinkėjams, daro Lenkiją silpnesnę, o ne stipresnę, nei galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Svarbiausių politinių postų vengiantis J. Kaczyńskis šalį valdo nuo galinės sėdynės, vengia oficialių susitikimų su ES ir kitų valstybių vadovais, kartu menkina prezidento Andrzejaus Dudos ir premjero Mateuszo Morawieckio autoritetą, kuriems lyg ir tenka tarpininkų, o ne sprendimų priėmėjų vaidmuo.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Varšuva galėtų tapti lygiaverte Berlyno ir Paryžiaus partnere ES, kartu atstovauti ir regionų valstybių interesams, tapti tokių šalių kaip Čekija, Slovakija, Rumunija, Vengrija grupės lydere. Ar Lietuva turėtų priklausyti šiai grupei – ne šio komentaro tema. Tačiau, užuot tapusi trečia tvirta atrama ES, Varšuva pasuko konfrontacijos ir ramybės drumstėjos keliu, pakeleiviu ir artimiausiu sąjungininku pasirinkusi Viktorą Orbáną, autokratišką Vengrijos lyderį ir geriausią Vladimiro Putino draugą Europoje. Tiesa, skirtingas požiūris į Rusijos sukeltą karą Ukrainoje šioje sąjungoje įkalė pleištą, tačiau galima neabejoti, kad išmušus svarbiai valandai interesai paims viršų prieš vertybes.
Karas Ukrainoje Lenkijai suteikė progą pasitaisyti reputaciją. Ji yra viena didžiausių Ukrainos rėmėjų, priėmė daugiausia šios šalies karo pabėgėlių, kuriems gana lengva integruotis taip pat slaviškoje šalyje, kurioje ir iki karo buvo daug ukrainiečių migrantų. Lenkija imasi lyderystės ir NATO, sparčiai didindama gynybos biudžetą ir siekdama sukurti vieną stipriausių kariuomenių Europoje.
Tai – svarbios permainos, tačiau jos sumenks, jei po šį rudenį vyksiančių rinkimų Lenkija ir toliau slys į autoritarizmo šalikelę. Lietuvai, regionui ir visai Europai reikia demokratiškos Lenkijos, o ne formalios savanaudės ES ir NATO narės, su oficialia nuo putiniškos beveik nesiskiriančia pasaulėžiūra ir suskaldyta visuomene.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius
BEREKLAMOS:
