Asmeninis archyvasVerslo strategija visada buvo bandymas susitaikyti su paradoksu: ateitis neaiški, bet sprendimus priimti reikia dabar. Ilgą laiką šis paradoksas buvo sprendžiamas pasitelkiant prognozes, ekspertines analizes ir vadinamąjį racionalų planavimą. Tačiau šiandien, kai pokyčių tempas pranoksta daugelio organizacijų gebėjimą juos apdoroti, tampa akivaizdu – tradiciniai strategijos kūrimo būdai ima strigti.
Strateginiai dokumentai vis dažniau virsta formalumu. Jie patvirtinami, pristatomi darbuotojams, o tada pamažu praranda ryšį su kasdieniais sprendimais. Ne todėl, kad būtų neteisingi, bet todėl, kad jų niekas nejaučia kaip savų. Strategija tampa „kažkieno kito“ atsakomybe.
Metodas – dalyvaujamasis ateities nustatymas
Būtent todėl pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia dalyvaujamasis ateities numatymas – metodas, kuris siūlo iš esmės kitokią logiką: ateities strategijas kurti ne apie žmones, o su žmonėmis. Iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti pernelyg idealistiškai ar net naiviai. Tačiau „Lietuva 2050“ atvejis leidžia šį požiūrį įvertinti remiantis ne nuojauta, o duomenimis.
Vilniaus universiteto ir Visionary Analytics jungtinės tyrėjų komandos dr. Erikos Vaiginienės, dr. Agnės Paliokaitės ir Dovilės Gaižauskienės atliktas tyrimas atskleidžia, kokį realų poveikį daro įtraukus ateities planavimo procesas. Jame analizuojama, kas nutinka, kai šimtai skirtingų suinteresuotųjų šalių – nuo verslo ir viešojo sektoriaus iki pilietinės visuomenės ir pavienių piliečių – kartu kuria ilgalaikę šalies viziją.
Pagrindinė tyrimo išvada paprasta, bet nepatogi: strategija pradeda veikti tada, kai ją kuria ne tik sprendimų priėmėjai.
Dalyviai, įsitraukę į „Lietuva 2050“ procesą, ne tik įgijo žinių apie ateities tendencijas ar metodikas. Jie pradėjo kitaip mąstyti apie laiką, riziką ir atsakomybę. Tyrimas rodo, kad sustiprėjo jų pasitikėjimas savimi, sprendžiant neapibrėžtus klausimus, išaugo strateginio mąstymo gebėjimai, o ilgalaikiai veiksniai tapo svarbesni nei trumpalaikiai rezultatai.
Bene svarbiausias pokytis – išaugęs įsipareigojimas
Įsipareigojimas ne pačiam dokumentui, o bendram ateities vaizdiniui ir jo įgyvendinimui. Dalyviai jautė asmeninę ir organizacinę atsakomybę prisidėti prie vizijos realizavimo. Verslo kontekste tai yra esminis lūžis: skirtumas tarp strategijos, kuri „yra“, ir strategijos, kuri veikia.
Dar viena reikšminga įžvalga – gebėjimas mąstyti iš ateities perspektyvos. Tyrimo dalyviai nurodė galintys įsivaizduoti save ir visuomenę po kelių dešimtmečių, įsijausti į ateities kartų padėtį ir vertinti sprendimų pasekmes ilgesniame laiko horizonte. Tai nėra abstraktus filosofinis pratimas. Tai labai konkretus kognityvinis įgūdis, kurio šiandien akivaizdžiai trūksta tiek verslo, tiek viešojo sektoriaus sprendimuose.
Dažnas argumentas prieš plačias įtraukimo praktikas – baimė dėl chaoso, sprendimų lėtėjimo ar „per daug balsų“. Tačiau „Lietuva 2050“ tyrimas šias baimes kvestionuoja. Duomenys rodo, kad įtrauktis ne susilpnino, o sustiprino procesą: išaugo tarpusavio pasitikėjimas, diskusijos tapo gilesnės, o skirtingų interesų grupių įsitraukimas padėjo rasti bendrą supratimą.
Laikinai „suplokštintos“ hierarchijos sudarė sąlygas pasireikšti skirtingoms patirtims ir žinojimo formoms. Tai ypač svarbu inovacijų kontekste, kur sprendimai dažnai gimsta ne ten, kur tradiciškai sutelkta galia.
Ką visa tai reiškia verslui?
Pirmiausia – strategija nebėra vien vadovybės funkcija. Organizacijos, kurios ir toliau strateginį mąstymą laikys uždara kompetencija, rizikuoja prarasti ne tik prisitaikymo greitį, bet ir darbuotojų įsitraukimą. Neapibrėžtumo laikais tai tampa kritiniu trūkumu.
Antra, dalyvaujamasis ateities numatymas neturėtų būti suvokiamas kaip vienkartinis projektas ar „graži iniciatyva“. Tai organizacinis gebėjimas, kurį reikia nuosekliai ugdyti. Jis padeda ne nuspėti ateitį, o pasirengti veikti tada, kai prognozės neišvengiamai klysta.
Galiausiai, „Lietuva 2050“ patirtis parodo, kad ateitį galima ne tik planuoti, bet ir kolektyviai prisiimti atsakomybę už jos įgyvendinimą. Šiandien, kai pasitikėjimas institucijomis silpnėja, o sprendimai vis dažniau atidėliojami, tai tampa ne metodologiniu pasirinkimu, o būtinybe.
Strategija, kuri neįtraukia žmonių, ilgainiui nustoja veikti. O ateitis, kurios niekas nejaučia kaip savos, taip ir lieka neįgyvendinta.
Doc. dr. Erika Vaiginienė yra VU Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto mokslininkė
Šį tyrimą remia Lietuvos mokslų taryba, projekto pavadinimas “Dalyvaujamojo strateginio ateities numatymo poveikio kiekybinio vertinimo priemonė“, Nr. P-MIP-25-394.
