Pasaulio sveikatos organizacijos bei kitų organizacijų duomenimis, Lietuva pagal suvartojamo alkoholio kiekį yra tarp pirmaujančiųjų pasaulyje. Akivaizdu, kad perteklinis alkoholio vartojimas yra gili ir skaudi mūsų šalies ekonominė bei socialinė problema. Kaip ją išspręsti?
Skaičiuojama, kad vienam 15 metų ir vyresniam lietuviui vidutiniškai tenka apie 15 litrų gryno alkoholio per metus. Dar blogiau – pastaruosius penkiolika metų alkoholio suvartojimas nuolat augo.
Kartais šią statistiką bandoma sumenkinti ar tiesiog guostis, pavyzdžiui, „Eurostat“ pateikiamų apklausų rezultatais, rodančiais, kad kasdieną alkoholį vartojančiųjų Lietuvoje yra mažiausiai Europos Sąjungoje. Deja, tokia apklausa gali rodyti tik nenuoširdumą atsakant į tokius nepatogius klausimus bei stigmą, susijusią su tokiu prisipažinimu. Beje, tos pačios apklausos duomenys rodo, kad alkoholį vartojančių bent kartą per mėnesį Lietuvoje yra kone daugiausiai ES.
Dirbtiniai atrodo ir argumentai, kad didelę dalį alkoholio išgeria visai ne lietuviai, o iš kitų šalių atvykę turistai. Visose šalyse į turistų srautus atsižvelgiama, o suvartoto alkoholio kiekį, tenkantį vienam gyventojui, statistikai koreguoja pagal standartinę metodiką. Lietuva čia niekuo neišsiskiria.
Deja, su alkoholio vartojimo statistika labai artimai koreliuoja ir ją patvirtina su alkoholiu susijusių ligų, mirtingumo ir nusikalstamumo statistika. Taigi, dėl alkoholio vartojimo masto ir jo sukeliamų problemų abejonių būti negali, ir slėpti nuo savęs nemalonios tiesios nereikia.
Alkoholio prieinamumo ir vartojimo mažinimas yra vienas iš pagrindinių šios valdžios tikslų. Svarstoma daug priemonių – nuo akcizų kėlimo ir amžiaus, nuo kurio leidžiama legaliai įsigyti alkoholio, didinimo iki specializuotų parduotuvių, riboto prekybos laiko ir draudimo alkoholiu prekiauti 200 metrų spinduliu aplink mokymo bei viešąsias paslaugas teikiančias įstaigas. Tikėtina, kad visos šios priemonės sumažintų alkoholio prieinamumą, bet nebūtinai jo vartojimą.
Viena iš populiariausių alkoholio vartojimą mažinančių priemonių yra jo kainos didinimas, taikant didesnius akcizus. Tokia politika iš tiesų bent iš dalies pasiteisino, pavyzdžiui, Šiaurės šalyse.
Reikia pripažinti, kad nuo šio amžiaus pradžios alkoholio įperkamumas Lietuvoje smarkiai išaugo – vidutinis darbo užmokestis per šį laikotarpį išaugo apie 230 proc., o spiritinių gėrimų kaina padidėjo 45 proc., alaus kaina – 35 proc., vyno kaina – 20 procentų.
Tiesa, palyginti su kitomis ES šalimis, alkoholis Lietuvoje nėra lengvai įperkamas. Alkoholio kiekis, kurį galima įsigyti už vidutinį darbo užmokestį mūsų šalyje, yra vienas mažiausių ES. Žemą įperkamumą palaikyti reikia, tačiau tuo pačiu metu būtina efektyviau užtikrinti nelegalios alkoholio gamybos ir kontrabandos prevenciją.
Perlenkti lazdos nereikėtų ir dėl to, kad atsiradus per dideliam kainų skirtumui su kaimyninėmis Latvija bei Lenkija, iš jų alkoholis į Lietuvą galėtų tekėti legaliai.
Argumentai riboti prekybos vietą ir laiką yra suprantami. Galbūt kai kurie pirkėjai, apsipirkę maisto prekių parduotuvėje, eiti iki specializuotos alkoholio parduotuvės pasivargins ir tokio pirkinio atsisakys.
Jei prie mokyklos nebus alkoholiu prekiaujančio kioskelio, gal vieno kito spontaniško pirkinio pavyks išvengti. Su spontanišku vartojimu kai kuriose valstybėse kovojama ir, pavyzdžiui, draudžiant alų prekybos vietose laikyti šaldytuvuose.
Tokių vartojimą mažinančių priemonių sugalvoti ir įdiegti galima daug ir dviračio išradinėti čia nereikia. Bet visa tai tik labai subtilus makiažas, nepaliečiantis problemos šaknų.
Ir kurgi tos šaknys? Didelę visuomenės dalį svaigintis alkoholiu skatina ne per didelis jo prieinamumas ir įperkamumas. Psichologai svaiginimosi priežastis apibūdina maždaug taip – neviltis, stresas ir nemokėjimas sveikai atsipalaiduoti.
Nedarbas ar nuolatinė baimė prarasti darbą, neadekvačios pajamos, skurdas – visa tai gali paskatinti įtampą ir stresą malšinti alkoholiu. Bendras pajamų lygio augimas, mažesnė socialinė ir regioninė atskirtis padėtų spręsti ir alkoholio vartojimo problemą, bet tai užtruks dešimtmečius.
Deja, streso, nerimo ir įtampos šalinimas bei atsipalaidavimas cheminių medžiagų pagalba yra ir jaunimo gyvenimo dalis.
Sėkmingiausią šios problemos sprendimo būdą pademonstravo Islandija. Prieš du dešimtmečius net 42 proc. 15-16 metų islandų jaunuolių bent kartą per mėnesį prisigerdavo. Pernai šis rodiklis nukrito iki 5 procentų. Kasdien rūkančių jaunuolių dalis nukrito nuo 23 iki 3 procentų.
Maždaug pusė visų jaunuolių Šiaurės šalyse sportuoja aktyviai, o Lietuvoje tokių yra tik 23 procentai.
Kaip pavyko pasiekti tokių rezultatų? Ne tik mažinant alkoholio ir tabako prieinamumą, bet ir didinant investicijas į sporto ir laisvalaikio infrastruktūrą, organizuotų sporto ir kultūros veiklų finansavimą.
Kitaip sakant, buvo pradėta aktyviai vystyti ir remti alternatyvaus laisvalaikio kultūrą. Buvo įtraukti ne tik tie, kurie nori ir gali tai daryti, bet ir tie, kurie turi mažiau finansinių galimybių ir yra labiausiai pažeidžiami.
Mažesnes pajamas gaunančioms šeimoms buvo skiriama „laisvalaikio kortelė“ – finansinė parama, kuri gali būti panaudota tik vaikų dalyvavimui sporto ir kituose laisvalaikio būreliuose.
Ką matome Lietuvoje? Deja, bet beveik 64 proc. lietuvių visai nesportuoja – tai vienas iš blogiausių rodiklių ES. Palyginimui, Šiaurės šalyse nesportuojančių gyventojų yra mažiau nei 25 procentai. Be to, Lietuva gana prastai atrodo pagal itin aktyviai sportuojančių jaunuolių, sportui skiriančių daugiau nei 5 valandas per savaitę, dalį. Maždaug pusė visų jaunuolių Šiaurės šalyse sportuoja aktyviai, o Lietuvoje tokių yra tik 23 procentai.
Ne kiekvienam jaunuoliui akivaizdu ir ne kiekvienam lengva įrodyti, kad „kietas“ gali būti ne rūkydamas ar gerdamas, o sportuodamas, šokdamas, dainuodamas ar tapydamas. Tačiau čia galėtų pasitarnauti ne tik švietimas, bet ir socialinė reklama.
Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad išleisdamas eurą alkoholio reklamai gamintojas ar pardavėjas privalėtų vieną eurą išleisti ir socialinei reklamai, parodančiai alkoholio vartojimo žalą ar alternatyvių pramogų žavesį ir naudą. Galimybė kurti prekių ženklo išskirtinumą liktų, bet matytume daug daugiau objektyvios informacijos apie mažiau romantiškas alkoholio vartojimo pasekmes bei geresnes alternatyvas alkoholio vartojimui.
Baseinai, stadionai, čiuožyklos, maniežai, sporto aikštelės miestuose ir miesteliuose, galimybės visiems ir kiekvienam vaikui ir jaunuoliui dalyvauti nuolatinėje sportinėje ar meninėje veikloje kainuoja daug daugiau nei pliki draudimai ir suvaržymai. Bet jei po poros dešimtmečių norime matyti ir nuo alkoholio nepriklausomą Lietuvą, tai turi tapti prioritetu.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas
