„Eurostato“ skelbiami duomenys apie Europos Sąjungos (ES) gyventojų vidutines vartojimo išlaidas, atsižvelgiant į kainų lygį šalyje bei įtraukiant tas paslaugas, kurias apmoka valdžios sektorius, rodo, kad 2016 m. Lietuva aplenkė kaimynines valstybes (Latviją, Estija, Lenkiją) ir artėja prie Ispanijos.

Joje gyventojų vidutinės vartojimo išlaidos yra dar didesnės negu Lietuvoje. Anot statistikų, vidutiniškai lietuvis galėjo įpirkti ir suvartoti 86 proc. to, ką sau galėjo leisti vidutinis ES pilietis. Daugumai mūsų šalies gyventojų šie duomenys, matyt, atrodo laužti iš piršto ir kelia pasipiktinimą. Oficialus vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje yra tris kartus mažesnis negu ES vidurkis. Tačiau vidutinės lietuvio disponuojamos pajamos, į kurias įtraukiamos pajamos iš samdomo ir savarankiško darbo, kapitalo prieaugio, turto ir netiesiogiai šešėlinės veiklos, yra daug didesnės. Pagal jas lenkiame Latviją ir netgi Lenkiją. Žinoma, pajamos Lietuvoje yra labai netolygios, tačiau pastaruoju metu šia tema jau daug diskutuota, o valdžia kaip tik yra pateikusi mokesčių pakeitimus, kurie nors iš dalies padėtų sumažinti pajamų nelygybę. Lietuvoje kainos nuo pat nepriklausomybės buvo mažiausios Baltijos šalyse. Tiesa, kainos Lenkijoje, priešingai negu kitose Baltijos šalyse, yra mažesnės negu Lietuvoje ir apskritai vienos mažiausių ES. Visgi taip nebuvo visada – iki 2009 m. Lenkijoje kainų lygis buvo didesnis negu Lietuvoje ir tik po to, kai Lenkijos zlotas per 2009 m. susilpnėjo euro atžvilgiu beveik 20 proc., viskas apsivertė aukštyn kojomis.

Negalima teigti, kad Lenkijoje viskas yra pigiau negu Lietuvoje.

Negalima teigti, kad Lenkijoje viskas yra pigiau negu Lietuvoje. Europos Komisijos duomenimis, Lietuvoje elektros energija buitiniams vartotojams 2016 metais buvo 17 proc. pigesnė negu Lenkijoje. Nuo šių metų pradžios mūsų šalyje elektra dar atpigo 5 proc., tad lenkai mūsų nepavijo. Be to, Lietuvoje komunikacinių paslaugų (pavyzdžiui, mobiliojo ryšio paslaugos) kainos 2016 metais taip pat buvo mažesnės negu Lenkijoje ir kitose Baltijos šalyse. Tą patį galima pasakyti ir apie maitinimo bei apgyvendinimo paslaugas. Jeigu Lietuvoje kitais metais bus panaikintas lengvatinis PVM tarifas apgyvendinimo veiklai, nakvynės kaina Lietuvoje pabrangs bent dešimtadaliu, tačiau vis vien bus mažesnė negu kitose Baltijos valstybėse. Būtina pastebėti, kad į vartojimo išlaidas „Eurostatas“ įtraukia ir valdžios sektoriaus apmokėtas paslaugas, kuriomis naudojasi namų ūkiai – juk patys gyventojai moka mokesčius ir iš surinktų mokesčių gauna nemokamas ar iš dalies nemokamas sveikatos apsaugos ar švietimo paslaugas. Visgi statistika neatsižvelgia, kokio lygio paslaugas gauna vartotojai. Prasti vaikų ugdymo rezultatai ir ilgos eilės prie kvalifikuotų medicinos specialistų rodo, kad nors tokių paslaugų kainos, palyginti su kitomis šalimis, yra mažos, tačiau kokybė ir galimybė jomis pasinaudoti laiku nėra užtikrinti. Beje, nenuostabu, kad švietimo ar sveikatos paslaugų kaina ES yra 2,5 karto didesnė negu Lietuvoje – panašiai skiriasi ir mokytojų ar medikų algos Lietuvoje bei užsienyje. Nors lietuviai pastaruosius keletą metų vartoja vis daugiau, to paties negalima pasakyti apie taupymą. Dar nėra galutinių 2016 metų duomenų, tačiau ir 2014, ir 2015 metais mūsų šalies gyventojai daugiau išleido negu gavo pajamų. Tuo tarpu Estijoje beveik 9 proc. pajamų namų ūkiai skyrė taupymui, o ES gyventojai vidutiniškai sutaupė 10 proc. pajamų. Taigi, ar lietuvis išties gali sau leisti vartoti daugiau negu estas ar lenkas, priklauso nuo to, ar gyventojas gauna didesnes, ar mažesnes negu vidutinės pajamas. Lietuvoje pajamų nelygybė yra viena didžiausių ES, tad daugiau gyventojų negu Estijoje ar Lenkijoje gauna mažesnes negu vidutines pajamas ir dėl to jų prekių ir paslaugų įperkamumo galimybės mažesnės. Be to, vartojimo paslaugų ir prekių kokybė, kurią gauna lietuvis už savo išleistus pinigus, dažnai yra prastesnė, negu daugiau už jas mokančio esto ar lenko. Tadas Povilauskas yra SEB banko vyriausiasis analitikas