Birželio pabaigoje vyksiantis NATO lyderių susitikimas Madride gali tapti istorinis tiek pačiam Aljansui, tiek Lietuvai. O gali ir netapti.
Pirmasis ir labiausiai anonsuotas sprendimas – naujojo NATO strateginio koncepto patvirtinimas. Tai ilgalaikė Aljanso strategija, kuri apima NATO tikslus ir pobūdį, jame įvardijamos pagrindinės saugumo užduotys ir iššūkiai bei galimybės. Koncepte taip pat nurodomi Aljanso požiūrio į saugumą elementai ir pateikiamos jo politinio bei karinio prisitaikymo gairės.
Lietuvos Seimo, Vyriausybės ir prezidentūros atstovai dar balandį suderino poziciją dėl to, ką norėtų matyti jame ir ko tikisi iš NATO. T. y. pagrindinis siekis, kad būtų įtvirtintas priešakinės gynybos principas rytiniame flange, kuris apima ir Lietuvą.
Konkrečiai – NATO priešakinių pajėgų bataliono augimas iki brigados, pasirengimas priimti diviziją, oro policijos transformavimas į gynybos misiją ir bendras oro gynybos stiprinimas.
Kaip tuomet kalbėjo prezidento vyriausiasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kęstutis Budrys, „tai reiškia, kad visa mūsų atgrasymo ir gynybos politika turi remtis priešakine gynyba. Kariniais terminais tai reiškia, kad ginamės iš karto. Tai reiškia, kad ginamės ne kur nors ties Nemuno linija ar kitur, o ginamės ties savo siena. Tai reiškia, kad pajėgų turi būti iš karto.“
Iki šiol Baltijos šalių ir viso rytinio flango gynyba rėmėsi atgrasymu, kurį turėjo garantuoti NATO batalionai. Blogiausiu atveju, šie kartu su vietos pajėgomis turėjo bent šiek tiek sulaikyti agresorių, kol ateitų papildomos didelės sąjungininkų pajėgos. Dabar kalbama apie dešimtis tūkstančių karių, kurie būtų dislokuoti rytinio flango valstybėse ir kurie iškart duotų atkirtį agresijai. T. y. patvirtintų Rusijos karo prieš Ukrainą pradžioje tiek JAV prezidento Joe Bideno, tiek NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo kartotus žodžius, kad bus apgintas „kiekvienas Aljanso teritorijos colis“.
Padėties nepraskaidrina ir signalai iš Vašingtono, kuris dar karo pradžioje sulaukė priekaištų dėl iniciatyvos nebuvimo ir net visos NATO savotiško stabdymo Ukrainos klausimu.
Nors NATO ir sąjungininkai gerokai sustiprino karinį buvimą rytiniame flange, Ukrainos karo šokas ir emocijos, regis, sklaidosi. Štai gegužę „The Washington Post“ pranešė, kad tarp Aljanso narių vis daugiau dvejonių, ar reikia taip militarizuoti rytinį flangą. Esą pirmuoju abejonių smuiku griežia Prancūzija ir Italija. Jų argumentai tokie: Maskvos agresija Ukrainoje parodė, kad Rusijos armija yra labai silpna ir dar labiau nusilps po šio karo, todėl nekelia didelės grėsmės NATO. Pačių sąjungininkų kariniai pajėgumai nusilpę, o juos stiprinti rytiniame flange daug kainuoja, ypač kai dėl pandemijos ir to paties karo Ukrainoje pasaulio ekonomika išgyvena tikrai ne geriausius laikus. Na, ir tradicinis – kaip į tai pažiūrės pati Rusija, kurios, Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono žodžiais, „negalima žeminti“.
Šiuos „The Washington Post“ žodžius patvirtina tiek neoficialūs diplomatiniai šaltiniai, tiek Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos ir užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio kartais net nediplomatiškai griežti ir pastaruoju metu nuolat viešumoje girdimi raginimai didinti gynybos pajėgumus rytiniame flange.
Tačiau padėties nepraskaidrina ir signalai iš Vašingtono, kuris dar karo pradžioje sulaukė priekaištų dėl iniciatyvos stokos ir net visos NATO savotiško stabdymo Ukrainos klausimu. Lietuva siekia, kad mūsų šalyje vienokiu ar kitokiu būdu atsirastų nuolatiniai JAV kariniai pajėgumai. Nėra ko ir slėpti, kad pasitikėjimas Vokietija, kuri dabar vadovauja ir sustiprino Lietuvoje esantį NATO batalioną, pastaruoju metu ypač susilpnėjo. Dar anksčiau kariškiai puse lūpų kalbėjo, kad, nors vokiečių kariais pasitiki, be įsakymo iš Berlyno jie nieko nedarys. Dabartinio Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo bandymai išsisukinėti, muistymasis priimant sprendimus dėl paramos Ukrainai tokia baime užkrėtė ir Baltijos šalių politikus.
Dėl ne nuolatinių, o rotacinių pajėgų JAV kariškiai, žinoma, turi savo argumentų: nuo kainos iki karinės strategijos. T. y. laikyti pajėgas Lenkijoje ir Vokietijoje saugiau bei patogiau. Vis dėlto, kaip neseniai pabrėžė patys ukrainiečiai, pajutę spaudimą daryti nuolaidas Kremliui, jie baiminasi ne dėl JAV Valstybės ir Gynybos departamentų arba Kongreso, o dėl Baltųjų rūmų administracijos. Didele dalimi iš Baracko Obamos paveldėti jos nariai galvoja apie vidurio kadencijos rinkimus Amerikoje ir lieka ištikimi B. Obamos „perkrovimo-nusišalinimo-deeskalacijos“ politikai.
Aljanso lyderių susitikimas Madride – rimtas iššūkis, net neaptarus kito jo klausimo. Tai Švedijos ir Suomijos narystė NATO, kuri labai pagerintų Baltijos šalių saugumo padėtį, tačiau gegužę tai pagrasino vetuoti Turkija, jau anksčiau dėl savo siaurų interesų stabdžiusi Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planų atnaujinimą.
Evaldas Labanauskas yra IQ biuro Briuselyje vadovas
BEREKLAMOS:
