Asmeninis archyvasLietuvos ekonomika išlaiko įgautą pagreitį ir, nepaisant išaugusio neapibrėžtumo, muitų karų eskalacijos grėsmių ir kitų išorinių rizikų, tęsia diversifikuotą ir spartų augimą.
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2025 m. pirmąjį ketvirtį bendrasis vidaus produktas buvo 0,6 proc. didesnis nei prieš ketvirtį, palyginti su atitinkamu pernai metų ketvirčiu, nepašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtakos, buvo teigiamas ir sudarė 3,4 proc. (pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką – 3,2 proc.)
Ciklinį atsigavimą spartino sumažėjusios palūkanų normos ir išaugęs tiek įmonių, tiek namų ūkių kreditavimas. Lietuvos ekonomikos augimas šių metų pradžioje rėmėsi tiek į išorę, tiek į vidaus paklausą orientuotas ekonominės plėtros kolonas, o ciklinio atsigavimo spartą šiemet didino gerokai sparčiau nei pernai augančios bankų kreditavimo apimtys. Paskolų įmonėms portfelio augimo tempas šių metų kovą siekė 14,6 proc., o gyventojams 11,2 proc.
Palūkanų normų kelionė žemyn ir didesnis skolinimasis įliejo žibalo cikliškai jautresniems sektoriams, padidino tiek nekilnojamojo turto, tiek statybos sektoriaus aktyvumą. Sumažėjus paskolų aptarnavimo naštai, ir gyventojai, ir įmonės atgavo daugiau finansinės manevro laisvės ir ėmėsi dėl įvairių išorinių ir vidinių priežasčių atidėliotų sprendimų įgyvendinimo.
Dėl šių priežasčių šių metų pradžioje stebėtas būsto rinkos atsigavimas. Registrų centro fiksuojamas būsto ir sklypų sandorių skaičius pirmąjį ketvirtį per metus pašoko grubiai trečdaliu ir beveik grįžo į itin aktyvios 2021-2022 m. rinkos lygius.
Statybų sektoriuje stebimas ciklinis atsigavimas. Cikliniai veiksniai pakoregavo ir statybos sektoriaus atliktų darbų struktūrą: statybų apimtys šiemet jau auga ne dėl ES finansuojamų projektų (inžinerinių statinių statybų augimo tempas išsikvėpęs dėl didelės palyginamosios bazės), bet dėl ciklinio gyvenamojo ir negyvenamojo nekilnojamojo turto atsigavimo. Tiesa, ES lėšos suplanuotos šiems ir kitiems metams itin gausios, tad jos ir toliau palaikys statybų sektoriaus pulsą. Be to, netruks įgauti pagreitį su gynybos infrastruktūra susijusių statybų projektų plėtra.
Apdirbamosios gamybos – kertinio eksportuotojo – metų pradžios rezultatai taipogi buvo itin stiprūs. Šio sektoriaus produkcijos (be naftos) apimčių metinis augimas siekė net 8,6 proc. Dėl atnaujintos „Lifosa“ trąšų gamyklos veiklos, ketvirtadaliu pašoko chemikalų gamyba, dviženkliais tempais augo daugelio inžinerinės pramonės šakų, kilo medienos ir baldų pramonės gamybos apimtys.
Tiesa, kovo mėnesio pramonės augimas jau buvo gerokai kuklesnis, o sektoriaus atstovų lūkesčiai jau kurį laiką stiebtis. Tam įtakos turi tiek D. Trumpo sukelta sumaištis dėl tarptautinės prekybos naujos konjunktūros, tiek nerimas dėl kertinių eksporto rinkų atsigavimo. Nerimą kelią neigiamas transporto priemonių gamybos rezultatas, nes rizikos išlieka, kad struktūrinės Vokietijos autopramonės problemos ilgainiui įsigrauš ir į Centrinės ir Rytų Europos regione esančią tiekimo grandinę.
Kuklesnę nei prieš metus produkcijos apimtį fiksavo ir tekstilės, siuvimo bei aprangos pramonė. Chroniškas spartaus darbo kaštų spaudimas ir itin aštri tarptautinė konkurencija jau kurį laiką slegia šios šakos rezultatus ir raidai kelia rimtų struktūrinių iššūkių.
Namų ūkių vartojimo apetitas šių metų pirmąjį ketvirtį taipogi neslopo ir turėjo skatinti ekonomikos atsparumą. Nors mažmeninės prekybos apyvartų rodikliai iš pirmo žvilgsnio atrodo prastokai, nes bendras realus metinis augimas pirmąjį ketvirtį tesiekė 1,5 proc. Vis dėlto, jei atmestume degalų prekybos įtaką, prekybos apyvartos likusiomis prekių grupėmis vis dar sveikai augo – realus metinis augimas siekė 5,6 proc., o ne maisto prekėmis – net 10,5 proc. Tai parodo, kad, nors ir grįžo infliacinis spaudimas, gyventojų perkamoji galia stiprėja. Be to, namų ūkiai turi galimybių daugiau lėšų skirti net ir ne pirmo būtinumo vartojimo prekėms.
Nerimą kelia žemyn svyrančios vartotojų lūkesčių kreivės. Tam įtakos galėtų turėti nuo šių metų pradžios pašokusi infliacija, išaugęs išorės geo-ekonominis neapibrėžtumas, numatomi mokestinės aplinkos pokyčiai. Vis dėlto, tikimės, kad žemesnių palūkanų normų, didesnio kreditavimo, ciklinio atsigavimo ir ekspansyvios fiskalinės politikos veiksniai nusvers galimų rizikų įtaką.
Sparti ekonomikos plėtra nėra duotybė. Lietuva yra išmokusi praėjusių išorinių šokų pamokas ir atradusi savo atsparumo formulę, kurią pastarojo penkmečio iššūkių tiesioji puikiai ištestavo. Tokia maža atvira ekonomika prieš išorės šokus atsilaiko, jei vystosi tvariai ir subalansuotai ir išlaiko konkurencinius pranašumus, o fiskalinė politika yra atsakinga ir kontraciklinė.
Vis dėlto, nors Lietuvos ekonomikos plėtra ir toliau džiugina, išorinių ir vidinių politinių rizikų koncentracija išlieka didelė. D. Trumpo šoko terapijos metodai jaukia tiek nusistovėjusią finansų pasaulio konjunktūrą, tiek tarptautinės prekybos kanonus. Išaugęs neapibrėžtumas temdo ekonomikos dalyvių lūkesčius ir, atitinkamai, programuoja gerokai santūresnę elgseną ir atsargius sprendimus dėl augimo, plėtros, investicijų. Tai gali mažinti išorinę paklausą mūsų eksportui. Tiesa, su gynyba susijusi Europos fiskalinė ekspansija galėtų būti rimtas priešnuodis, o regiono politinis ir finansinis stabilumas – tapti atrama ir saugiu užutėkiu kapitalui.
Indrė Genytė-Pikčienė yra Šiaulių banko grupės vyriausioji ekonomistė
