Asmeninis archyvasNuo 1990-ųjų kuriama Lietuvos socialinės apsaugos sistema patyrė daug reformų, iš kurių žymiausia buvo 1994–1995 m. pensijų reforma ir įsigaliojęs Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas.
Tuo metu buvo galutinai sukurtas Valstybinio socialinio draudimo fondas – „Sodra“. Sodros pajamos ir išlaidos XXI a. sudarė 80–85 proc. visų socialinės apsaugos išlaidų. Pažymėtina tai, kad „Sodra“ pagal savo reitingą (matuojamą „Vilmorus“) dėl gyventojų pasitikėjimo tarp visų valstybinių institucijų dažniausiai užimdavo vietą pirmajame šešetuke, penketuke, netgi – ketvertuke. Palaipsniui buvo plėtojama ir socialinė parama bei socialinės paslaugos, kai, palyginti su sovietiniu laikotarpiu, buvo sukurta nauja socialinių paslaugų rūšis – paslaugos namuose senyvo amžiaus ir neįgaliems asmenims. 2016 m. įvairių rūšių socialines paslaugas namuose gavo jau 18 630 asmenų, dienos centruose – apie 43 100, krizių, psichologinės ir socialinės reabilitacijos centruose – 13 023, nakvynės namuose – 2968. Socialinės globos įstaigose gyveno 5093 vaikai, 6659 neįgalieji, 51 666 senyvo amžiaus žmonės.
2004 m. Lietuvoje pradėjo veikti privati pensijų kaupimo sistema, leidžianti kaupti dalį valstybinio socialinio draudimo įmokos privačiuose pensijų fonduose. Nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja kaupimo formulė: nebeliko „Sodros“ pervedimų į privačius pensijų fondus, savo senatvei kaupti norintys žmonės galėjo pervesti 3 proc. nuo savo atlyginimo, o valstybė prisidėjo 1,5 proc. nuo vidutinio šalies darbo užmokesčio. Nuo 2019 m. sausio 2 d. iki 2019 m. birželio 30 d. kaupiantiems gyventojams buvo sudaryta galimybė atsisakyti pensijų kaupimo ir rinktis du variantus: su visa pinigų suma grįžti į „Sodrą“ ir atstatyti savo teises į pilną senatvės pensiją arba stabdyti kaupimą pensijų fonde ir palikti pinigus jame iki sukaks senatvės pensijos amžius.
Reikia pripažinti, kad 2024 m. pradžioje žiniasklaidoje ir tarp gyventojų kilusios diskusijos dėl galimybės susigrąžinti privatiems pensijų fondams skirtas lėšas faktiškai nekėlė privatiems fondams egzistencinės, likvidavimo reikšmės. Valstybinio socialinio draudimo ir socialinės paramos sistemos, taip pat, kaip ir papildomų, specialių valstybinių pensijų sistema, abejonių dėl jų tolimesnio egzistavimo, nekėlė tuo labiau.
Galima teigti, kad apie 2020–2023 m. socialinės apsaugos sistema Lietuvoje įgavo daugelį „negrįžtamos“ sistemos bruožų ne tik artimajam, bet ir vidutiniam laikotarpiui, kai tiesiog nebėra kelio atgal, ar „kažkur į pašalę“. Nors Lietuvos socialinės apsaugos sistema nėra labai išsivysčiusi, bet galima teigti, kad ji jau pradeda atitikti „minimalios“ gerovės valstybės lygį. Struktūriškai ji tenkina daugelį valdančiųjų ir opozicinių partijų, profsąjungų, pilietinių organizacijų ir, apskritai, gyventojų šalyje. Tačiau dar netenkina kiekybiniu požiūriu – mažais išmokų dydžiais ir paslaugų kiekybe, rečiau – kokybe, nors poslinkių čia į gerą pusę tikrai nemažai.
Lietuvos socialinės apsaugos sistemos nepakeičiamumą liudija ir keli nesėkmingi oponuojantys mokslininkų siūlymai. Štai, į mano nuo 2010 m. žiniasklaidoje ir mokslinių konferencijų metu kartojamą siūlymą įvesti valstybinį kaupiamąjį draudimą vietoje privataus kaupiamojo draudimo, arba – kaip tarpinį variantą tarp dabar egzistuojančio valstybinio einamųjų įmokų-išmokų (Sodros) ir privačių kaupiamųjų fondų, oficialiai nei iš valstybinių institucijų, nei iš žiniasklaidos atstovų sureaguota nebuvo. Taip pat nebuvo reaguojama ir į bazinių pajamų (basic income) sistemos sukūrimo pasiūlymus, kuriuos teikė ekonomistė Birutė Visokavičienė ir socialdemokratas Dobilas Kirvelis. Visos B. Visokavičienės vadovaujamų tyrėjų grupių mokslinių projektų paraiškos dėl bazinių pajamų Lietuvoje galimybių tyrimų vykdymo buvo Lietuvos Mokslo Tarybos atmestos.
Aukščiau minėtų pasiūlymų vertė Lietuvai yra ne tik ideologinė, bet ir – socialinio teisingumo praktinio įgyvendinimo prasme. Pirmiausia, jie reikšmingi dėl retoje Europos šalyje esančio tokio didelio neatitikimo tarp turimų darbinių kvalifikacijos lygių ir realiai gaunamų atlyginimų. Jeigu mokytojai, socialiniai darbuotojai, gydytojai, kultūros darbuotojai savo darbinės veiklos metu gautų didesnius atlyginimus, tai ir jų pensijos vėliau būtų didesnės, nes jos priklauso ne tik nuo darbo stažo, bet ir buvusių atlyginimų dydžių. Štai kultūros darbuotojų atlyginimai Lietuvoje 2024 m. pradžioje retai viršydavo 1 tūkst. eurų (neto). Tokių darbuotojų socialinio draudimo pensijų dydžiai yra neadekvatūs jų turėtai kvalifikacijai. Tai leidžia kalbėti apie socialinio draudimo sistemos neteisingumą, nes ji remiasi „neteisinga“ ekonomine, atlyginimų sistema.
Atremiant socialinio draudimo sistemos kritiką Lietuvoje šiuo požiūriu, pasitelkiamas logiškas, tačiau savo esme – demagogiškas argumentas, kad tai – ne socialinio draudimo sistemos kaltė, o ekonominės, atlyginimų sistemos „kaltė“ – esą, sutvarkykite ją, tada nereikės kritikuoti ir socialinio draudimo.
Kyla retorinis klausimas – kas tvarkys? Ir – kada? Taigi, gyvensime dar ilgai su tuo ką iki dabar sukūrėme, o sprendimus artimesniu ir vidutiniu laikotarpiu toliau diktuos priklausomybė nuo „buvusio kelio“. Moksliškai, anglų kalba tai įprasminta „path-dependency“ teorija, kurią gerai žino sociologai ir kitų socialinių mokslų atstovai.
Arvydas Guogis yra Mykolo Romerio universiteto profesorius
