Jei anksčiau „juodoji gulbė“ kartą per dešimtmetį pasirodydavo netikėtai, šiandien visas jų pulkas jau stovi ant kranto – klausimas tik, kuri pirmoji pajudės. Tai taikli dabartinio laiko metafora. Geopolitinė įtampa, dirbtinio intelekto plėtra, energijos išteklių stygius, klimato kaita, senstanti visuomenė – visa tai vienu metu spaudžia mažą atvirą ekonomiką, tokią kaip Lietuva. Ir nors visų šokų suplanuoti neįmanoma, pasirengti jiems valstybės mastu – tikrai galima.
Pastarojo dešimtmečio pamokos parodė, kad Lietuvos viešasis sektorius geba dirbti kokybiškai, kai turi aiškų tikslą. Geras pavyzdys – „Brexit“. Tuomet Lietuvos institucijos pradėjo intensyviai ruoštis galimai ekonominei krizei, kurią galėjo sukelti Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš ES. Buvo sutelktos kompetencijos, parengti finansiniai mechanizmai, veiksmai derinti su verslu. Didelės „Brexit“ sukeltos krizės nesulaukėme, tačiau, atėjus COVID-19 pandemijai, šis pasirengimas pasirodė esąs neįkainojamas.
Lietuva tapo viena geriausiai pandemijos šoką atlaikiusių Europos šalių: beveik nepraradome darbo vietų, išsaugojome gamybinę bazę, o ekonomika atsigavo greičiau nei daugelyje regiono valstybių. Taip, infliacija buvo kiek aukštesnė, tačiau bendras balansas vis tiek liko mūsų pusėje.
Šiandien viešojo sektoriaus darbe matau dvi gilias problemas. Pirmoji – fragmentacija. Mūsų institucinė sąranga dažnai veikia pagal logiką „kiekvienas savo siauroje srityje“, o bendrojo paveikslo niekas neprivalo matyti. Žmonės yra patriotai, dirba intensyviai ir nori savo šaliai gero, tačiau sistema neskatina dirbti kartu.
Antroji problema – tikslo deformacija, kai vietoje rezultato siekiama įsisavinti pinigus. Vienas švietimo ekspertų yra labai taikliai pasakęs: švietimui skiriame daugiau lėšų nei gynybai, tačiau sistema vis tiek atrodo prastai, nes faktinis tikslas tapo ne vaikai, o lėšų panaudojimas. Kai biudžeto įsisavinimas tampa savaiminiu tikslu, dingsta ir efektyvumas, ir prasmė.
Esu dirbęs ir viešajame, ir privačiajame sektoriuose, todėl galiu drąsiai pasakyti: kai viešasis sektorius „užsisuka“, jis dirba ne prasčiau, o kartais ir geriau už privatųjį. Tačiau tam reikia dviejų sąlygų – strateginio aiškumo ir politinės valios.
Strateginis aiškumas reiškia atsakymą į elementarų klausimą: ko mes, kaip valstybė, siekiame per artimiausius 10 – 15 metų? Ne tik biudžeto eilučių, bet ir valstybės raidos pamatų lygmeniu. Mažai šaliai šis pamatas šiandien turėtų remtis keliais stulpais: aukštos pridėtinės vertės eksportu, produktyvumo augimu pagrindiniuose sektoriuose, gebėjimu pasinaudoti dirbtinio intelekto teikiamomis galimybėmis, energetiniu savarankiškumu ir demografinių iššūkių valdymu.
Lietuvos pramonininkų konfederacija ne kartą yra perspėjusi, kad per mažai dėmesio skiriame įmonių našumui ir inovacijų skatinimui. Šis perspėjimas šiandien skamba dar aktualiau.
Politinė valia yra kitas, dažnai nuvertinamas elementas. Suskystintų gamtinių dujų terminalas Klaipėdoje tapo strategine investicija į šalies energetinį saugumą, tačiau jai įgyvendinti reikėjo ne tik supratimo, kad tai svarbu, bet ir ilgalaikio politinio apsisprendimo.
Šiandien klausimas tas pats: ar mūsų politinė valdžia tik supranta dirbtinio intelekto, demografijos ir geopolitikos iššūkius, ar yra pasirengusi priimti sunkius, nepopuliarius, ilgalaikius sprendimus, kurie galbūt duos vaisių tik kitos kadencijos politikams?
Konkretus žingsnis, kurį norėčiau matyti, – realaus pajėgumo suteikimas Vyriausybės strateginės analizės centrui STRATA. Ji galėtų tapti platforma, jungiančia viešojo sektoriaus profesionalus, mokslo bendruomenę ir verslo ekspertus, ir rengiančia ne pavienius dokumentus, o nuoseklią ilgalaikės šalies strategijos analizę. Tam reikia tinkamo finansavimo, kompetentingų žmonių pritraukimo ir aiškios politinės užduoties. Dalis šio darbo galėtų būti finansuojama ne tik iš nacionalinio biudžeto, bet ir iš ES lėšų.
Demokratija turi puikią savybę – ji leidžia vis iš naujo rinkti žmones į valdžią ir tikėtis, kad bus geriau. Tačiau tikėjimas geresne ateitimi neturi virsti pasyviu laukimu. Dabartinis laikotarpis yra trumpas langas, per kurį dar galime apsispręsti, kuo norime tapti. Vėliau ekonominė ir technologinė tikrovė už mus apsispręs pati.
Dr. Arūnas Burinskas yra Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas
