Visi tie rinkimai – kaip egzaminai, kuriems dauguma balsuotojų deramai nepasiruošia, nes vis pritrūksta poros naktų: tai „Gyvulių ūkiui“ pavartyti, tai Konstitucijos spragoms galvoje užsilopyti. Žmonės programų neskaito, nes jose tas pats per tą patį; kas laukia ateity – negalvoja, nes ateities nežino niekas, net horoskopų sudarinėtojai.
Piliečiai tikisi, kad kaip nors dar šį kartą patys prašoksime, o vaikai gyvens gerai kaip švedai. Domėtis, kodėl švedai gyvena gerai, – nuobodžiau už horoskopus. Feministės sako, kad moterų kvotas reikia įvesti. Kaip nors demokratiškai. Be bizūno – kad iš šalies atrodytų, jog žmonės patys susiprato. Bet vis viena, kaip viskas painu ir kaip sunku bus išvengti sąmokslo teorijų.
Štai daugybę kadencijų Lietuvos Respublikos prezidento pareigas ėjo vyrai. Pastarąsias dvi kadencijas – moteris. Jei dabar rinkėjai nubalsuotų už vyrą, feministės turėtų teisę šventai pasipiktinti: Dalia Grybauskaitė nevadovavo šaliai taip blogai, kad suteiktų pagrindo abejoti moterų gebėjimais valdyti valstybę. Žodžiu, bet kuris būsimas prezidentas ne moteris jau atrodys kaip bausmė ar kvestionavimas moterų indėlio į mūsų didžiąją politiką.
Iš moterų stovyklos – irgi keisti ženklai. Kandidatuoja Ingrida Šimonytė. O kur kito spektro atstovės? Moterys nenori konkuruoti su moterimis? Ką reiškia užsispyrimas apsiriboti viena kandidate? Kad moterys nepripažįsta ideologinių skirtumų? Ar kad vienintelė ideologija yra lytis?
Kita vertus, jei į rinkimus žvelgiame kaip į lyčių kovą, išmintinga sutelkti jėgas ne kandidatuoti, o balsuoti. Neabejotina, kad keletas iš tų keliolikos pretendentų į prezidentus iš rinkimų kovos išlėks skausmingai. Vieni grįš spręsti geometrine progresija augančių šeimos problemų, kiti – į interneto komentarų skiltis kautis už teisybę ir klystančiųjų protinti, treti šiaip nusės išsiaiškinti santykių su savo silpnybėmis ir žalingais įpročiais.
Neabejotina, kad antrojo turo moteriškoji stovykla sulauks geresnės nuotaikos ir fizinės kondicijos. Tiesa, viena smulkmena – antrajame ture nebūtinai matysime I. Šimonytę. Nes juk agrokoncerno gamybiniame susivienijime esama neblogų šaškininkų strategų.
Štai buvo tokia daug dėmesio sulaukusi politinė veikėja Greta Kildišienė. Klikt, ir nebėra. Buvo tokia narsi švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė ir tyli kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. Kur jos dabar ir kodėl? Šimtalangių didmeistriai jas paaukojo ant olimpinės ramybės altoriaus. Ir ką – labai ramu dabar. Tik girdėti naktimis, kaip lyčių lygybės rodyklės gailiai rūdija virš Lietuvos. O visa kita ramu. Net nesiverčia liežuvis klausti, ką šaškininkai buria aplinkos ministro posto klausimu.
Didelė dalis bėdų pasaulyje kyla dėl to, kad moterys nėra solidarios. Vyrams tai tarsi dar nepriklauso, nes jų genuose parašyta: medžioti, remontuoti mechanizmus ir nežinia kur trankytis naktimis. O moterys galėtų juos prigriebti ir atvesti į protą. Vyrai toliau sau griauna šį gražų pasaulį, nes žino, kad, jei viena moteris išvarys, kita tą patį vakarą priims. Jei alternatyvų meniu staiga išgaruotų, ir kiekvienas staiga suvoktų, kad reikia pradėti džiaugtis tuo, ką turi, nes nieko daugiau pasaulyje nebebus, tuomet visokia šešėlinė veikla ir perteklinių ambicijų debesys patys išsisklaidytų.
Apskritai yra didelis gėris, jei valdžioje esama vyrų arba moterų. O ne suvaikėjusių nenusakomos lyties asabų. Kartais žiūrint į Seimo posėdžių transliacijas akys ir ausys į smegenis siunčia prieštaringą informaciją. Vaizdas – sėdi solidūs ponai ir ponios, o garsas, žodžių turinys – sunkių vaikų perauklėjimo įstaigos kontingento. Vienas kitas posėdžiautojas emociškai ir politiškai subrendęs. Dauguma – užsimiršę, kas jie tokie, kur ir ką veikia.
Kai Saulius Skvernelis ėmėsi viešai teoretizuoti apie vaikų juoko ir krykštavimo pranašumus prezidentūros rūmuose, pirmas klausimas, atėjęs į galvą, – kuo šitas žmogus svajoja būti, kai subręs? Ar jis yra bandęs dirbti protinį darbą, kai aplink zuja ir krykštauja vaikai? Akivaizdu, kad dar ne. Kitaip žinotų, jog tai neįmanoma. Galvoju, ar moteris galėtų taip didžiavalstybiškai nusišnekėti? Galėtų. Bet kam joms verstis per galvas, kai vyrai tokie džentelmeniški ir ant savųjų mundurų randa vietos eksperimentinių kvailysčių ordinams įsisegti.
