Ateity lietuviai gyvens labai gerai. Bet yra papildoma sąlyga – jei buitiniai lietuvių robotai neskurs. Jei netrūks giedrų dienų saulės energijai nuo stogų absorbuoti į elektronines robotų venas, širdis ir kepenis.
Galbūt kepenis be reikalo paminėjau, nes robotai iš principo yra tokie padarai, kurie nevartoja jokių žalingų medžiagų, todėl kepenų jiems visiškai nereikia. Instaliuotis kepenis robotas gali nebent dėl solidumo ar iš solidarumo su humanoidais.
Prognozuojama, kad po poros dešimtmečių ligoninėse visas operacijas atliks robotai. Išpjaus visa, ko pacientui nereikia, ir implantuos viską, ko reikia. Šiame progreso etape gali kilti nesusipratimų: robotams gali pasirodyti, kad dirbtinės širdys patikimiau už raumenines. Ką jau kalbėti apie smegenis. Smegenys apskritai yra silpnoji žmogaus vieta – jos neturi nei kaulų, nei raumenų, nei jokių kitų apčiuopiamų savybių. Tik raukšlių. Be perstojo į vidinį žmogaus eterį transliuoja milijonus nereikalingų pamintijimų, nepraktiškų patarimų, neįgyvendinamų idėjų, o naktimis visus Homo sapiens kamuoja nepaaiškinamais, alogiškais sapnais. Ribotos galios procesorius kur kas praktiškesnis įrenginys už smegenis, kuriose tik 5 proc. neuronų dalyvauja mums pavaldžioje mąstymo veikloje, o visi kiti nuošimčiai tyliai tūno tamsiojoje pasąmonėje arba pratrūksta nesąmonėmis. Neabejoju, kad robotai ateity žmones sutaisys pagal savo supratimą, kad mes kuo rečiau apsikvailintume.
Ateitis sparčiai atslenka. Robotų jau esama tarp mūsų, jų nuošimtis visuomenėje auga. Nepajusim, kai robotizuosis visas viešasis sektorius: nuo pardavėjų, vairuotojų, kulinarų iki žurnalistų, mokytojų, aktorių. Prieš keletą metų pastebėjau, kad esama interneto portalų, kur naujienas rašo robotai. Stebint šios Seimo kadencijos darbą kilo įtarimų, kad keletas robotų frakcijų prasmuko į mūsų parlamentą, kur labai aktyviai ir nežmoniškai reiškiasi, tai yra rūpinasi draudimais. Siekia uždrausti kuo daugiau dalykų, kurie per amžius žmonėms teikdavo džiaugsmą.
Neabejingi piliečiai turėtų susitelkti ir atidžiau stebėti rinkimų kampanijas, balsavimo procedūras. Gali būti, kad robotai mums išrenka nežmonišką valdžią. Žinoma, iš robotų pozicijų žvelgiant – kuo antihumaniškesnė politika, tuo geriau. Jei žiopsosime ir nieko nedarysime, robotai pakeis mūsų Konstituciją. Tokiu atveju kiltų visiška suirutė. Todėl reikia nuolat budėti ir rinkimų dieną eiti balsuoti patiems, o visus kalbančius dulkių siurblius bei mąstančias žoliapjoves tądien paslėpti po devyniais užraktais.
(Vyčio Snarskio pieš.)
Kol kas robotus, kurie išoriškai niekuo nesiskiria nuo gyvų žmonių, geba gaminti tik japonai ir dar keli privatūs „Teslos“ konkurentai. Bet pasaulis keičiasi taip sparčiai, kad nespėjus apsižiūrėti bus pilnos gatvės akumuliatorinių teisuolių. Žmonės iš prigimties yra tinginiai, todėl pirmiausia, kol robotų savimonė ir savivertė bus žema, vers juos vergauti. Siuntinės į parduotuves ieškoti makaronų be glitimo, lieps ruošti maistą, lyginti marškinius, vedžioti šunis, vaikai vers už juos ruošti pamokas. Kuo tobulesnis robotas, tuo pritaikymo būdų daugiau.
Mes ne norvegai ir ne šveicarai. Naujutėlį robotą tiesiai iš salono galės sau leisti nedaugelis. Suklestės antrinė panaudotų robotų iš Vakarų ir jų atsarginių dalių rinka – rasis, kas atsuka robotų ridą, netrūks ir tokių auksarankių, kurie garažiukuose gebės iš dviejų sugadintų robotų taip mikliai suklijuoti vieną sveiką, kad net pats robotas nebeprisimins, kad kažkada buvo daužtas.
Robotų vertė priklausys nuo specialiųjų gebėjimų. Pavyzdžiui, pamasažuoti ponui nugarą gebės bet kuris išmanusis grėblys, o pargabenti apelsinų ir dešros iš prekybcentrio galės bet kuris ratuotas siurblys ar kibernetinis šuva – svarbu, kad nepamirštų kredito kortelės pasiimti. Brangiausiai atsieis tie robotai, kurie savo šeimininkams ėdesio gebės parūpinti archajiškuoju – medžioklės ir rinkimo – būdu. Tokie, kurie sėdę ant dviračio palėks iki užmiesčio, sumedžios antį taip mitriai, kad jokie gamtosauginiai robotai nė nesulotų, paslapčia nuo ūkininkų ir sodininkų robotų policininkų prikrės obuolių, prikas bulvių. Ir namo, prie puodų, kol šviežia. Robotai grybautojai amžinai, kol gyvuos Lietuva, bus paklausūs.
Nereikia būt naiviems – be incidentų, be draugiškų teismų ir be robotų pataisos kolonijų neišsiversime. Ką gali žinoti, gal net kokia parodomoji robotų giljotinos demo versija bus pastatyta prie Rotušės – kad labai neįsijaustų.
Prognozuojama, kad žmonėms gyventi tarp robotų bus lengva. Intravertai greičiau prisitaikys, ekstravertai ilgiau kankinsis negalėdami susitaikyti su tuo, kad žmonės nebėra svarbiausia gyvybės forma Žemėje. Nustelbs mus šitie skaitmeniniai primatai, nustelbs.
