Asmeninis archyvasPiktinimasis Rusija ir Vladimiru Putinu dažnai vyksta skelbiant tikras ar tariamas istorines analogijas su Antrojo pasaulinio karo išvakarėmis. Tiesą sakant, geriau būtų nuo tų paralelių susilaikyti, nes tokio pobūdžio išvedžiojimai neretai veda mus pavojingais klystkeliais ir skatina tikėti priešų sukurtais mitais.
Tai, be kita ko, ir Rusijos palyginimai su nacių Vokietija, V. Putino – su Adolfu Hitleriu, Vakarų dabartinio neryžtingumo – su 1938-ųjų Miunchenu, Krymo ir Donbaso atplėšimo nuo Ukrainos 2014-aisiais – su Sudetų krašto atplėšimu nuo Čekoslovakijos 1938 m., etc.
Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų priežastys, jas nulėmę procesai ir įvykiai – tai toks neišnarpliojamas klausimų ir problemų mazgas, kad vienareikšmių vertinimų ir atsakymų neišeina rasti net ir neieškant ano laikotarpio panašumų su dabarties problemomis. O kai imame iš Joe Bideno daryti visų taip mylimą Winstoną Churchillį, iš V. Putino – Hitlerį, iš posovietinės Rusijos – Veimaro Vokietiją ir iš Ukrainos – Čekoslovakiją, viskas galutinai susijaukia šitame ir taip painiame istorinių bei politinių interpretacijų mazge.
Daugelis mano, kad, lygindami V. Putiną su Hitleriu, o dabartinę Rusiją – su nacių Vokietija, mes maksimaliai pasmerkiame V. Putiną ir jo Rusiją.
Nieko panašaus. Mes tiesiog lyginame nepalyginamus dalykus ir, šitai darydami, kalbame baisius vėjus.
Nacizmas buvo tik 12 metų trukęs Vokietijos moralinis ir politinis nuopuolis, neturėjęs nei natūralių ištakų šios šalies europinės raidos trajektorijoje, nei rimtesnių ideologinės įpėdinystės požymių Vokietijos istorijoje po 1945 m. Hitlerizmas buvo palyginti trumpalaikė politinė aberacija.
O putinizmas yra natūrali sovietinės sistemos tąsa – Rusijos bolševikų 1917–1922 m. įtvirtintos socialinių padugnių valdžios atmaina. Putino imperializmas yra Stalino imperializmo tiesioginis įpėdinis. Kitaip nei nacių Vokietija, Lenino bolševikų dinastijos valdoma Rusija tebeegzistuoja ir kariauja karus su civilizuota Europa daugiau kaip šimtmetį.
Hitlerizmas buvo palyginti trumpalaikė politinė aberacija. O putinizmas yra natūrali sovietinės sistemos tąsa – Rusijos bolševikų 1917–1922 m. įtvirtintos socialinių padugnių valdžios atmaina.
Maža to, hitlerinėje Vokietijoje – ir jos visuomenėje, ir kariuomenėje, kitaip nei V. Putino Rusijoje, buvo daug žmonių, kurie norėjo atsikratyti Hitlerio, nacių ir grąžinti Vokietiją į civilizuotos Europos glėbį. O dabartinėje Rusijoje V. Putino valiai gali realiai priešintis nebent tokie personažai kaip Jevgenijus Prigožinas ir jo sėbrai.
Kitaip tariant, nacių Vokietijoje ne šiaip egzistavo tokie demokratinių įsitikinimų būsimi lyderiai kaip Konradas Adenaueris, bet buvo ir didelė visuomenės dalis, galėjusi tokius lyderius palaikyti. Šių dienų Rusijoje nematyti ne tik savų adenauerių (ne šiaip kietų opozicionierių, o gabių valstybininkų), bet ir piliečių daugumos, kuri juos palaikytų ir išsirinktų.
Hitleriui ateiti į valdžią leido Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusių valstybių godumas ir politinės išminties stoka. Vokietija ir Austrija-Vengrija buvo paverstos atpirkimo ožiu – Pirmojo pasaulinio karo kaltininkėmis. Vokietijai užkrautos kosminės reparacijos, atimtos jai tradiciškai priklausiusios ir vokiečių seniai gyvenamos teritorijos.
Versalio sutarties implikuojamas nuosprendis, kad dėl karo kalta tik Vokietija ir jos sąjungininkės, kaip sako Russellas Grenfellas, „būtų buvusi didžiulė politinė klaida, net jei tai būtų buvusi tiesa; bet juk tai – netiesa“ (Captain Russell Grenfell. Unconditional Hatred: German War Guilt and the Future of Europe. New York: Devin-Adair, 1953. P. 241). Vokiečiai buvo apkaltinti ir pažeminti, nors kaltę dėl karo turėjo dalytis visi jo dalyviai.
Savo ruožtu su Rusija prieš V. Putinui ateinant į valdžią niekas nekariavo, jos niekas nesutriuškino, neatėmė teritorijų, neužsmaugė reparacijomis.
Ir nors putinferšteineriai mėgsta sakyti, jos rusai po SSRS subyrėjimo jautėsi pažeminti ir kentėjo ekonominius nepriteklius, tas jų tariamas pažeminimas ir sunkūs laikai buvo ne pralaimėto karo padarinys, ne išorinių jėgų godumas ir kerštingumas, kaip Veimaro Vokietijos atveju, o pačių rusų visuomenės tamsumas, prasigėrimas, istorinis negebėjimas susikurti gerovės ir amžinas vergiškumas ilgintis caro batiuškos, kuris elgsis su jais kaip su gyvuliais, bet užtat nenusileis Vakarams.
Po Pirmojo pasaulinio karo Austrijos vokiečiai, kaip „Vakarykščiame pasaulyje“ rašo mylėti vokiečių, ko gero, pagrindo neturėjęs Stefanas Zveigas, buvo pažeminti ir uždaryti sąjungininkų jiems paliktoje žemės nuograužoje be teisės jungtis prie Vokietijos. Vengrija po Trianono taikos neteko net dviejų trečdalių savo teritorijos ir milijonų ten gyvenusių vengrų.
Milijonai vokiečių ir vengrų, kurių nuomonės niekas net neketino klausti, atsidūrė svetimųjų valdžioje iš niekur atsiradusiose valstybėse, tokiose kaip Čekoslovakija, kur jie virsdavo antrarūšiais piliečiais. Prezidento Woodrow Wilsono paskelbtas tautų apsiprendimo principas vengrams ir vokiečiams kažin kodėl negaliojo.
Kitaip tariant, karo nugalėtojai braižė valstybių sienas ir kūrė naujus valstybinius darinius taip, kaip jiems šovė į galvą, nesiskaitydami net su savo pačių deklaruojamais tautų apsisprendimo principais ir griaudami gyvenimus milijonams žmonių, kurie tik dėl jų tautybės tapo „kalti“ dėl karo.
Kai W. Wilsono 1919 m. paklausė, kodėl jis tiesiog ėmė ir atidavė tris milijonus Bohemijos ir Moravijos vokiečių ką tik sukurtai Čekoslovakijai, net neatsiklausęs tų gyventojų nuomonės, W. Wilsonas prasitarė: „O Masarykas man nieko apie tai nesakė!“ (Patrick J. Buchanan. Churchill, Hitler, and „The Unnecessary War“: How Britain Lost Its Empire and the West Lost the World. Kindle edition, 2008. P. 213).
Apskritai W. Wilsono politikai Europoje buvo būdinga tai, kuo vėliau pagarsėjo kiti aktyvų „vertybinį“ kišimąsi propagavę ir vykdę JAV prezidentai (Serbiją bombardavęs Billas Clintonas, Iraką užpuolęs George’as Bushas jaunesnysis): įsivelti į muštynes su kokia nors gražia abstrakčia idėja (tautų apsisprendimas, demokratijos vertybių sklaida, etc.), privirti košes ir palikti kitiems ją srėbti.
Apskritai W. Wilsono politikai Europoje buvo būdinga tai, kuo vėliau pagarsėjo kiti aktyvų „vertybinį“ kišimąsi propagavę ir vykdę JAV prezidentai: įsivelti į muštynes su kokia nors gražia abstrakčia idėja, privirti košės ir palikti kitiems ją srėbti.
Bet kai šiandien ima skambėti Sudetų krašto prijungimo prie Vokietijos 1938 m. palyginimai su Rusijos veiksmais Ukrainoje 2014 m., ukrainiečiams daroma žiauri meškos paslauga, nors greičiausiai įsivaizduojama, jog šis palyginimas – labai teisingas, nes eilinį kartą V. Putiną prilygina Hitleriui.
Ne, šis palyginimas – idiotiškas, ir jis tik kenkia Ukrainai. Lyginti Krymą ir Donbasą su Sudetų krašto situacija galima nebent lyginant 1918 m. Čekoslovakiją su 1918 m. taikos sutartyje tarp Kyjivo ir Maskvos bolševikų vyriausybės pripažinta Ukraina (kurios teritorija, beje, buvo didesnė nei 1991 m.).
Toks palyginimas būtų korektiškas. Pasaulio valstybių žemėlapyje tada ką tik atsiradę politiniai dariniai su Masaryku ir Skoropadskiu priešakyje turėjo vidaus politinių ir tautinių problemų, kurios Čekoslovakijoje atvedė prie 1938 m. Europos vyriausybių pripažintos Sudetų secesijos, o po SSRS subyrėjimo – Slovakijos taikaus atsiskyrimo ir Čekoslovakijos valstybės egzistavimo pabaigos (1993).
Tuo metu po SSRS subyrėjimo visos tarptautinės bendruomenės pripažintų Ukrainos valstybės sienų iki pat 2014 m. niekas nedrįso oficialiai kvestionuoti ar juolab – pažeisti. Ukrainoje 1991 m. nebuvo šimtmečius kompaktiškai gyvenančios istorinės tautinės bendruomenės, tokios kaip Bohemijos ir Moravijos vokiečiai 1918 m., kuri būtų atsidūrusi Ukrainoje tik dėl karo ir abejotino sienų perbraižymo pralaimėjusiųjų nenaudai.
Sakyti, kad karas buvo („šaltasis“), ir sienų perbraižymas esą įvyko (nes, kaip ir Austrijos-Vengrijos atveju, 1991 m. subyrėjo imperija), vadinasi, kartoti V. Putino mėgstamą naratyvą apie „didžiausią XX amžiaus geopolitinę katastrofą“ ir Ukrainoje dėl „suverenitetų paradų“ ne savo noru atsidūrusią rusų bendruomenę, kurią V. Putino Rusija dabar turi misiją gelbėti ir vaduoti iš ukrainiečių valdžios.
Su SSRS, kitaip nei su Austrija-Vengrija, niekas nekariavo, ir ji galutinai subyrėjo pati, Ukrainos ir Rusijos vadovams 1991 m. gruodį pasirašius atitinkamą dokumentą. Kitaip ne Masaryko Čekoslovakija, atsiradusi todėl, kad jos tokiu pavidalu labai reikėjo prancūzams, o karo nugalėtojai braižydami sienas tiesiog keršijo vokiečiams ir vengrams, 1991 metų Ukraina su Krymu ir Donbasu buvo ne kokios nors išorinės jėgos kerštas Maskvai, o taikaus Kyjivo ir Maskvos ilgalaikių santykių ir oficialių sutarčių rezultatas.
Rytų Ukrainos rusakalbiai, kitaip nei vokiečiai ar slovakai tarpukariu, nebuvo laikomi kone antrarūšiais piliečiais ir nesiekė secesijos nacionaliniu pagrindu. Tam, kad dėl SSRS subyrėjimo jie atsidurtų nebe Rusijos teritorijoje, o Ukrainoje, nei Rusija, nei jie patys 1991 m. neprieštaravo ir problemų nematė.
Nei 1938, nei 1928, nei 1918 m. Čekoslovakijos prezidentu negalėjo tapti vokietis. Tai būtų buvę tiesiog neįsivaizduojama. Juolab – vokietis, kurio politika būtų orientuota į kone bendrą valstybę su Vokietija.
Tuo metu Ukrainos prezidentu prieš pat Rusijos agresiją buvo tapęs tipinis Donbaso homo sovieticus – „tituška“ iš Rytų Ukrainos Viktoras Janukovyčius, šventai atsidavęs sąjungai su Maskva. Kur čia tas panašumas į Čekoslovakijos situaciją?
Tuo metu Ukrainos prezidentu prieš pat Rusijos agresiją buvo tapęs tipinis Donbaso homo sovieticus – „tituška“ iš Rytų Ukrainos Viktoras Janukovyčius, šventai atsidavęs sąjungai su Maskva. Kur čia tas panašumas į Čekoslovakijos situaciją?
Dabartinių Vakarų valstybių neryžtingumo ir netgi galimo noro sodinti Maskvą ir Kyjivą prie derybų stalo palyginimai su Neville’io Chamberlaino politika bei Miuncheno susitarimu tarp Hitlerio ir Vakarų lyderių irgi – visiška nesąmonė. Kaip ir dūsavimai dėl to, kad Vakarai neva paliko Ukrainą kovoti vieną prieš Rusiją, kaip kadaise paliko Suomiją.
Pirmiausia Vakarai šiandien, kitaip nei prieš Antrąjį pasaulinį karą, labai smarkiai padeda Rusijos užpultai valstybei. Suomijai beveik jokios pagalbos nebuvo, o į Ukrainą plūsta ir milijardai, ir sunkioji ginkluotė.
O dėl 1938 metų ir Neville Chamberlaino politikos – ne viskas taip paprasta, kaip šiandien mėgsta tikėti Winstono Churchillio gerbėjų sekta.
Mat kelti Antrąjį pasaulinį karą tik tam, kad Sudetų vokiečiai žūtbūt liktų Čekoslovakijoje ir, gink Dieve, neprisijungtų prie Vokietijos, kaip kad jie norėjo ir kaip jiems leido W. Wilsono doktrina, atrodė absurdiška net Čekoslovakijos kūrėjams prancūzams ir amerikiečiams.
O jei žvelgsime objektyviai ir nešališkai į tai, kur, kodėl ir kieno politika nuvedė Antrojo pasaulinio karo metais, tai gal nustokime kartoti vien žodį „Miunchenas“, pykdami ant Vakarų neprincipingumo diktatorių grobuoniškumo akivaizdoje, ir pradėkime dažniau kartoti žodį „Jalta“. Tai, kas įvyko Jaltoje, tikrai turi rimtesnių paralelių nūdienos politikoje nei tai, kas įvyko Miunchene.
Vladimiras Laučius yra Rytų Europos studijų centro vyriausiasis politikos analitikas.
Projekto „Suprasti Rusiją“ tikslas – padėti geriau pažinti pavojingiausią Europos priešą, kurio įtakingi Vakarų politikai ir visuomenės, kaip liudija XXI a. patirtys, suprasti nesugebėjo, ir kuris pats apie save Vakarams jau ištisus šimtmečius įtaigiai meluoja. TV pokalbiuose ir straipsniuose įvairiais kampais – politikos, kultūros, istorijos, ekonomikos, politinės filosofijos, komunikacijos ir propagandos tyrimų – gvildenama Rusijos kaip sudėtingo reiškinio, tradiciškai grūmojančio Vakarams, problematika. Laidose kalbinami Lietuvos ir užsienio pašnekovai atstovauja minėtoms tyrimų sritims ir dalijasi savo įžvalgomis apie Rusiją, ieškodami atsakymų į klausimus – kas tai per politinis reiškinys, kas jį tokį padarė ir dėl ko vyksta svarbiausi ginčai aiškinantis, kas yra Rusija bei ko iš jos laukti ateityje.
