Asmeninis archyvasKiekvienais metais tiek šalies akademinėje bendruomenėje, tiek visuomenėje daug diskutuojama apie tai, koks turėtų būti minimalus konkursinis balas stojant į aukštąsias šalies mokyklas tam, kad būtų galima užtikrinti aukštą studijų kokybę?
Drauge susitarus laikytis tokio paties konkursinio balo, kaip ir į valstybės finansuojamas vietas, beveik kiekvieną kartą atsirasdavo aukštųjų mokyklų, kurios šių susitarimų nesilaikė.
Taip prioritetas teikiamas studentų skaičiui, o ne jų pasirengimui studijuoti aukštojoje mokykloje. Deja, tokiu atveju sunku kalbėti apie aukštą studijų kokybę ar studentų akademinę sėkmę, jau nekalbant apie dėstytojams tenkančią sunkią užduotį auditorijose.
Iki šiol minimalų konkursinį balą stojant į valstybės finansuojamas vietas nustatydavo Švietimo, mokslo ir sporto (ŠMSM) ministras, kai tuo tarpu dėl minimalaus konkursinio balo priimant stojančiuosius į valstybės nefinansuojamas vietas susitardavo pačios aukštosios mokyklos.
Šiemet priėmimo sąlygos į aukštąsias mokyklas keičiasi, įstatymu nustatant vienodus minimalius reikalavimus visiems stojantiesiems – tiek valstybės finansuojamų, tiek valstybės nefinansuojamų studijų vietų. 2024 m. abiturientai, pretenduojantys į aukštąjį mokslą, turės būti išlaikę tris valstybinius brandos egzaminus, kurių aritmetinis vidurkis turi atitikti pagrindinį mokymosi pasiekimų lygį, jeigu stojama į universitetines studijas ir patenkinamą mokymosi pasiekimų lygį, jeigu stojama į kolegines studijas.
Šiemet taip pat nebelieka ir ministro nustatyto minimalaus konkursinio balo, tad aukštosios mokyklos pasirenka pačios, kokį minimalų konkursinį balą taikys. Diskusijose girdima, kad nemaža dalis aukštųjų mokyklų planuoja laikytis tik įstatymu nustatytų minimalių priėmimo reikalavimų. Tai reiškia ir minimalaus balo kartelės nužeminimą nuo 5,4 iki 4,32 universitetų atveju, ir nuo 4,3 iki 3,2 kolegijų atveju.
Liūdina, kad taip lengvai atsisakoma sunkiai pasiekto susitarimo ir aukštosios mokyklos valstybės nefinansuojamų vietų studentų mažėjimą dėl suvienodintų reikalavimų, planuoja kompensuoti mažindamos priėmimo kartelę valstybės finansuojamoms vietoms.
Lietuva – nedidelė šalis gyventojų skaičiumi bei kitais ištekliais, tad vienintelis būdas mums konkuruoti Europos ir pasaulio rinkose – savo protais. Pastarieji – Lietuvos ateities piliečiai, kurie kurs aukštos pridėtinės vertės darbo vietas ar dirbs jose.
Tai taip pat garantas, kad mūsų vyresniąją mokslininkų kartą pakeis akademiškai stipri jaunoji karta tam, kad galėtume įgyvendinti tokius tikslus, kaip vizijoje „Lietuva 2050“ numatytą tikslą transformuoti mūsų ekonomiką į aukštos pridėtinės vertės ar daugiau nei dvigubai pagerinti darbo našumą. Tam turime turėti stiprias protų kalves – šalies aukštąsias mokyklas, todėl privalome matyti platesnę ir tolesnę perspektyvą. Tai yra pagrindinė sąlyga siekiant užtikrinti šalies klestėjimą ateityje.
Be abejo, demografiniai šalies mokyklas baigiančiųjų rodikliai aukštųjų mokyklų nedžiugina, tačiau reiktų suvokti, kad mažinant minimalų konkursinį balą, pavojingai žaidžiama tiek šalies, tiek vaikų ateitimi. Mažesnė kartelė gali sukelti mažiau pasirengusio stojančiojo lūkestį ir klaidingą įspūdį, kad jis turi reikiamą pasirengimą studijuoti aukštajame moksle, nors pradėjus studijas jam trūks pagrindų. Akivaizdu, kad balo nuleidimas duos tik trumpalaikį, popieriuje gerai atrodantį ir aukštųjų mokyklų tarybas džiuginantį rezultatą – priimtųjų skaičiaus augimą.
Žvelgiant į tolesnę perspektyvą – bus priimta daugiau studentų, kurie bus nepasirengę studijuoti magistrantūroje, o ką jau bekalbėti apie doktorantūrą, kuri yra sąlyga ugdyti būsimas mokslo žvaigždes ir stiprinti šalies mokslo bei inovacijų sritį. Lygiai taip pat tokiems studentams bus sunkiau kokybiškai įsitvirtinti darbo rinkoje, o ypač – aukštą pridėtinę vertę kuriančiose ir geriausiai apmokamose darbo vietose.
Svarbu paminėti ir tai, kad kai kurių šalies aukštųjų mokyklų ilgalaikės perspektyvos nematymas ar nenoras matyti kenkia ne tik jų pačių reputacijai ir apsunkina dėstytojų darbą, bet yra neteisingas gabesnių studentų atžvilgiu, kurie yra nemotyvuojami ir praranda teisėtą galimybę studijuoti akademiškai stiprioje aplinkoje, o tai ilgainiui atsiliepia ir visai studijų kokybei.
Galima būtų tik spėlioti, kas be noro gauti trumpalaikį rezultatą dar lemia minimalaus konkursinio balo kartelės mažinimą – tai gali būti ne tik baimė nesurinkti pakankamo studentų skaičiaus, bet ir noras pritraukti dalį kolegijų stojančiųjų, kur taikomi žemesni reikalavimai, nors rinkai labai reikia ir didelio koleginį išsilavinimą turinčių būsimų darbuotojų skaičiaus. Jau nekalbu apie profesinį išsilavinimą, kuris mažiau patrauklus stojantiesiems, tačiau taip pat labai reikalingas šaliai.
Šioje vietoje labai svarbus ir valstybės vaidmuo – būtina vertinti ir skatinti aukštesnių standartų laikymąsi, kuris leistų pritraukti užsienio mokslininkus ar susigrąžinti šalies talentus. Aukštosios mokyklos, besilaikančios aukštesnių standartų, turėtų būti labiau skatinamos.
KTU eilę metų, kaip ir šiemet, stojimo kartelės nemažina, nes tikime, kad vienintele valiuta negali būti tik studentų skaičius. Ir tai duoda rezultatą – studijų kokybė kyla, universitetą renkasi vis gabesni moksleiviai. Studentams linkėčiau pagalvoti apie tai, kad gavus „pigų diplomą“, ateityje gali tekti ir dirbti už „pigią algą“. Deja, čia vis dar galioja sena patarlė apie karčias mokslo šaknis ir saldžius vaisius.
Kristina Ukvalbergienė yra Kauno technologijos universiteto Studijų prorektorė
