Iškart perspėju apie perkeltinę pavadinimo prasmę. Nors augau medžiotojo šeimoje ir kaip relikviją saugau tėvo dvivamzdį, apie lietuviškos medžioklės ypatumus labai menkai išmanau. Ir nedrįsčiau rašyti apie urėdijas, miškus ir žvėris krašte, kuriame spėriai mažėja žmonių. Imuosi svarstyti dabartinės Lietuvos valdžios pažadus stabdyti emigracijos srautus.

Atrodo, kad valstiečių ir žaliųjų bei socialdemokratų koalicija pretenduoja įeiti į Lietuvos istoriją kaip kuriozų Vyriausybė. Ypač pasvėrus visus jos veiksmus išeivystės stabdymo pažadų fone. Emigracijos politika itin dosni prieštaringų pavyzdžių. Net vidutiniškai užsispyręs žemaitis gali suprasti, kad, siekiant sumažinti norą nešti lauk savas kuibynas (Simono Daukanto žodis), reikia leisti lietuviui pasijusti saugiam, pasiturinčiam, gerbiamam ir reikšmingam. Kad visiems paaiškėtų, jog bendrai paėmus niekur geriau nei savo gimtojoje šalyje nerasi. Pasikartosiu: negalima mylėti Lietuvos nemylint visų lietuvių, nes tautos gerovė yra visų jos narių gerovių ir laimių suma. Išeivystė jau senokai įgijusi masinės psichozės ir socialinės inercijos požymių, tad priklauso prie tokių Gordijo mazgų, kurių tikrai neperkirsi vienu valdžios kardo kirčiu. Štai paimkime tokią svarstymams patogią plotmę. Atostogų vasaros emigrantai yra dviejų rūšių: vieni skraido lėktuvais, kiti saulės link važiuoja automobiliais. Tų antrųjų absoliuti dauguma vairuoja „Via Baltica“. Tai juos it koks Lietuvos ženklų ženklas palydi elektroninė lenta su užrašu: šiame kelyje pagauta 28 750 pažeidėjų ir surinktas 259 631 euras baudų (!). Mano skaičiai laužti iš piršto. Maždaug. Bet kai pagalvoji, kad kažkokios kontoros klerkas leidžia laiką prie kompiuterio ir nuolat atnaujina duomenis, tai tik sukelia šleikštulį. Pasirodo, negana lietuviškos pakelės žinios apie avarijas, žuvusius ir sužeistus. Gal tie patys policinės sąmonės besmegeniai galėtų iš anksto imti rūpintis, kad po remonto Vilniaus oro uoste keleivius išlydėtų užrašas: šioje šalyje pagauta (maždaug, skaičiai išgalvoti) 159 698 nusikaltėliai, iš kurių nuteistas 139 661, ir pagal kalėjimuose sėdinčių skaičių esame penkti pasaulyje. Per aštrus sarkazmas? Tada ginčiausi įrodinėdamas: o jūs pažvelkite į antraštes žiniasklaidoje arba tai, ką iš žiniasklaidos paliko valdžia ir piarščikai. Policijos kirtis tam ir tam, vairuotojai turi žinoti, kas jų laukia, vakar Vilniuje dviratininkui brangiai kainavo, šeštadienio naktį pričiupta tiek ir tiek pažeidėjų... Kreipiu dėmesį į pasitenkinimo frazeologiją ketvirtosios valdžios puslapiuose. Ne pati informacija, o jos pateikimo forma ir vieta visų kitų naujienų sąraizgoje. Trykštantis entuziazmas palydi žinią apie tai, kas ką pagavo. Sakysite, neišvengiamas elgesys tokiu metu, kai verkiant trūksta skandalingų įvykių ir oro prognozių apie gresiantį karščio ketvirtadienį arba liūties savaitgalį nebus gana? Gal.

Negalima mylėti Lietuvos nemylint visų lietuvių, nes tautos gerovė yra visų jos narių gerovių ir laimių suma.

Liguisto įtarumo, gaudynių azarto ir pagautųjų profilių pritvindytoje atmosferoje tik rimti psichoanalitikai rastų racionalių išaiškinimo būdų. Bet vasaros lietui rūpinantis mūsų sąmoningumu ir skaitymo valandomis galėtume ir patys daugiau suprasti. Štai keletas klausimų: kaip verygiška lietuvių blaivinimo politika dera su pažadais užtvenkti emigracijos upę? Kaip posovietiniai disciplinavimo ir baudimo reiškiniai lemia pasirinkimus, ką ir kaip daryti su savais gyvenimais? Kur veda iš visų kontorų sklindantys raginimai kuo daugiau centralizuoti, kuo daugiau galių sutelkti vienose rankose? Gana tų kunigaikštysčių ir laisvių – dabar mes jus pavaldysime... Gaudynių instinktai ir pagautųjų vaizdiniai tikrai siejasi su medžiojančio policininko instinktu. Kai viena funkcija užgožia visas kitas, gero nelauk. Ir dar šalyje, kur viešumon mesta kliauza jau reiškia nuosprendį. Ar mūsų politinėje vaizduotėje gali atsirasti idėjų, paveikumu prilygstančių medžioklės plotuose skambančių trimitų garsams? Viešuma vilties palieka nedaug, bet vis tiek knieti patikrinti. Tarkim, kaip atrodytų ryžtingai pareikšta žinia: norėdami gimtinės gyvenimą padaryti jaukesnį turime pasinaudoti gerąja patirtimi ir skelbti nacionalinę socialinio būsto programą. Senų pastatų šiltinimas šiaip taip įsibėgėjo, bet sutikit – jis pirmiausia sušildo jau turinčius. O štai socialinio būsto ir jaunų menkai uždirbančių lietuvių gyvenimo minimumo užtikrinimas padėtų iš naujo įsišaknyti, prisirišti, susigyventi ir matyti šį tą šviesaus tunelio gale, net didinant valstybės skolą. Švedija šiandien ryžtingai imasi pastatyti 300 tūkst. kokybiškų socialinių būstų... Gal tokį užrašą pakabinti švieslentėje prie Marijampolės? Egidijus Aleksandravičius yra istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius