Infliacija – terminas, kurį pastarąjį dešimtmetį dažniau vartojo ekonomikos studentai, dėstytojai ir finansų institucijų atstovai, o dabar jį vėl taria politikai ir kone kiekvienas Lietuvos gyventojas. Lietuvoje ji iš tiesų rekordinė ir vertinant laikotarpį nuo neramių 2008-ųjų, ir palyginti su kitomis išsivysčiusiomis pasaulio valstybėmis.
Infliacija jau buvo betampanti karšta tema vidaus politikoje, aukščiausią natą paėmus prezidentui Gitanui Nausėdai ir jo patarėjams, pritariant gausiam Seimo opozicijos ir populistų chorui, įskaitant iš Briuselio tolių Lietuvą vertinančią socialdemokratų pirmininkę Viliją Blinkevičiūtę, bet neapsiribojant ja.
Kylančią isterijos dėl sparčiai augančių kainų bangą prislopino Rusijos agresija prieš Ukrainą ir sunkiai pakeliama įtampa, kurią sukūrė Vladimiro Putino režimas. Menka paguoda, žinoma, bet politikai bent jau perjungė smegenis svarstyti iš tiesų Lietuvai aktualius saugumo klausimus, užuot ginčijęsi, kas labiau myli augančių kainų prislėgtus šalies žmones.
Realybė tokia, kad tie žmonės, dauguma jų, nelabai ir prislėgti – tai įrodo ir sparčiai augę atlyginimai, ir išsipūtusios santaupos bankuose, ir su senokai regėtu azartu šluojamas nekilnojamasis turtas didmiesčiuose ir kurortuose net neprašant bankų paskolų.
Tačiau rekordinė infliacija mums pateikia keletą svarbių pamokų apie politikų meilę ir neapykantą piliečiams.
Pirmiausia, svarbu pasigilinti, kas slypi po dviženklės infliacijos skaičiais. Brango įvairios prekės dėl išaugusios paklausos (nes žmonės daugiau uždirba ir pagaliau ėmė leisti santaupas) ir sumenkusios pasiūlos (kalta tiekimo grandines sutraukiusi pandemija), taip pat paslaugos dėl kylančių atlyginimų ir norinčių dirbti trūkumo. Visa tai būdinga ne tik Lietuvai, bet ir visam iš pandemijos besivaduojančiam turtingajam pasauliui.
Vėl susiduriame su garsiuoju „dviejų Lietuvų“ fenomenu, tik šįkart silpnųjų ir nukentėjusiųjų pusėje atsidūrė sostinės gyventojai.
Antra ir gerokai reikšmingesnė didžiulės infliacijos priežastis – išaugusios energijos išteklių, visų pirma gamtinių dujų, kainos. Vėl susiduriame su garsiuoju „dviejų Lietuvų“ fenomenu, tik šįkart silpnųjų ir nukentėjusiųjų pusėje atsidūrė sostinės gyventojai. Teisingiau – jie tapo politikų asmeninių ambicijų, kompleksų ir kovų su verslu įkaitais. Galbūt net subtilios politinės korupcijos aukomis.
Jei politikai iš tiesų galvotų apie piliečių gerovę, Vilnius jau seniai būtų atjungtas nuo dujų adatos ir šildomas pigesniu biokuru. Privataus verslo planus reformuoti sostinės šilumos ūkį triuškinusiems politikams netrūko patriotinio patoso, nors rezultatas išėjo priešingas nei ugningos kalbos – Vilniaus gyventojų butai šildomi dujomis, taip pat rusiškomis, kurių kaina rinkoje priklauso nuo V. Putino ir „Gazprom“ manipuliacijų, kaip stipriai atsukti ar prisukti dujų čiaupą Vokietijai ir likusiai Europai.
Vis dėlto šį rudenį Vilnius jau galėjo būti šildomas pigesniu biokuru ir sostinės gyventojams pateiktos sąskaitos būtų buvusios keliolika procentų, o ne du tris kartus didesnės nei pernai. Tačiau „Ignitis“ grupės įmonė nesugebėjo laiku pabaigti Vilniaus kogeneracinės elektrinės statybų. Tai ne tik įmonės kaltė. Bet dar kartą parodo, jog tai dėsnis, o ne atsitiktinumas, kad valstybės įmonės efektyvumu neprilygsta privačiam verslui.
Todėl visa tai įvertinus veidmainiškas atrodė politikų siūlymas laikinai panaikinti pridėtinės vertės mokestį už šildymą. Kai sąskaita nuo 100 eurų pernai pašoko iki 250 šiemet, dvidešimties eurų PVM lengvata vargiai paguostų, nes netiesiogiai už tai sumokės visi mokesčių mokėtojai – ir gyvenantys ne Vilniuje, ir namus šildantys taip pat pabrangusiomis dujomis ar malkomis.
Dar didesnė veidmainystė yra prezidento G. Nausėdos siūlymas po 100 eurų pabarstyti sunkiausiai besiverčiantiems šalies gyventojams. Tam yra kompensacijos mechanizmai, toli gražu ne tobuli, bet jie veikia – tad tobulinkime juos, kad parama taikliai pasiektų tuos, kam jos reikia. Bet neverskime sunkiai išgyvenančių jaustis elgetomis, kuriuos, priklausomai nuo iki kitų rinkimų likusių mėnesių skaičiaus, sušelps arba ne susirūpinęs prezidentas ar premjeras, kaip padarė Saulius Skvernelis prieš 2020-ųjų Seimo rinkimus.
Iš šalies vadovų norėtųsi sulaukti atsakymų. Koks veiksmų planas? Kada už šildymą vilniečiams reikės mokėti mažiau? Kada realiai sumažinsime priklausomybę nuo „Gazprom“ dujų? Ir kas prisiims atsakomybę, jei kitą gruodį būsime ten pat, kur esame šį sausį?
Tai sunkūs klausimai, reikalaujantys šiokios tokios lyderystės, o ne nuolatinio rankų kaišiojimo į valstybės biudžetą. Švaistytis mokesčių mokėtojų pinigais maskuojant šių dienų ir buvusių politikų klaidas yra ne meilė piliečiams, bet neapykanta sąžinei ir sveikam protui.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius
