Meniu
Prenumerata

pirmadienis, birželio 24 d.


SUPRASTI RUSIJĄ
Melo veidai II. Dėl visko kalti „pribaltai“
Vladimiras Laučius
Asmeninis archyvas
V. Laučius.

1989 m. pabaiga, Sankt Peterburgas. Salėje gausiai susirinkusiai Rusijos kultūros sostinės akademinei bendruomenei ir antisovietiniams visuomenininkams pasakoju apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Apie Sąjūdžio tikslus ir lietuvių nepriklausomybės atkūrimo siekius.

Visi susirinkusieji, kurie pasisako diskusijoje, regis, tvirtai tiki žodžio laisve, demokratija ir privačia nuosavybe grįsta ekonomine sąranga. Vienintelis dalykas, kuris jiems kelia didelę nuostabą ir nepasitenkinimą, tai – Baltijos šalių noras trauktis iš SSRS bei kurti savo ateitį be Rusijos globos.

„Kodėl jūs taip norite atsiskirti nuo mūsų? Juk mūsų tikslai – tie patys. Sugriaukime prievarta grįstą režimą ir visi drauge kurkime naują sąjungą ant laisvės ir demokratijos pamatų.“ Toks buvo daugelio pasisakiusiųjų leitmotyvas.

Šią istoriją prisiminiau todėl, kad ji labai gerai iliustruoja pažangiosios Rusijos inteligentijos posovietinį mąstymą ir paaiškina, kodėl 2014 m. nemaža dalis demokratiškai ir liberaliai nusiteikusių Maskvos ir Peterburgo šviesuolių, jei juos vis dar galima taip vadinti, džiaugėsi kartu su Kiplingo banderlogais: „Крым наш!“

Ir vėlyvojo sovietmečio Rusijos kultūriniam elitui, šviesuomenei, ir – vėliau – jos atstovų vaikams, kurie, kaip aš, vidurinę mokyklą baigė ar baiginėjo prieš pat SSRS subyrėjimą, sovietinis režimas galėjo atrodyti beviltiškas, vakarietiškas gyvenimo būdas – žavus ir siektinas, bet vieno giliai įsišaknijusio mąstymo bruožo jie savyje neįveikė ir net, ko gero, nebandė įveikti: imperializmo.

Kolonizatorių ir didžiavalstybininkų psichologija niekur nebuvo dingusi nei aprašytaisiais 1989-aisiais, nei Boriso Jelcino, nei Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo tandemo laikais. Ji gaji ir šiandien. Ji liejasi ne tik iš Putiną remiančių propagandininkų, bet ir opozicijai priskiriamų, „užsienio agentais“ vadinamų socialinės kritikos bei žiniasklaidos atstovų.

Paimkime du žinomus Rusijos opozicijos žurnalistus: mano kartos atstovą Aleksejų Pivovarovą (g. 1974 m.) ir atstovą kartos, kuri žėrė man pastabas dėl lietuvių separatizmo 1989-aisiais per susitikimą Sankt Peterburge, – Aleksejų Venediktovą (g. 1955 m.).

Venediktovas daug metų buvo radijo „Echo Moskvy“ vadovas, o Pivovarovas nuo 2016 m. vadovavo televizijos kanalui RTVI, iš kurio pasitraukęs užsiėmė žurnalistine kūryba savo „YouTube“ kanale „Redakcija“.

Jau prasidėjus plataus masto karui Ukrainoje, rusų „liberalas“ ir opozicionierius Pivovarovas sukūrė propagandinį filmą „Kodėl Latvija, Lietuva ir Estija yra kiečiausios Rusijos priešininkės“. Joje, beje, savo požiūrį dėsto abu aptariami veikėjai: ir Pivovarovas, ir Venediktovas.

Šis filmas yra kone vadovėlinė priemonė norint paaiškinti Putino oponentų santykio su tiesa ir tikrove ypatumus.

Iš padžių Pivovarovas kalba apie „sudėtingus santykius“ tarp Rusijos ir Baltijos valstybių. Šie santykiai, anot jo, sudėtingi dėl dviejų priežasčių. Pirma – tai Baltijos valstybių gyventojų trauminė patirtis, atsiradusi todėl, kad Stalino laikais šios valstybės buvo „prijungtos“ prie SSRS. Antra – rusakalbių mažumų teisių problema ir „fašizmo heroizavimas“.

Nesakoma, kad Baltijos valstybės buvo okupuotos SSRS, bet suraitoma frazė apie lietuvių, estų ir latvių „trauminę“ istoriją. Išeina, kad esminė problema – ne okupacija, o trauma tų, kurie jaučiasi buvę okupuoti.

Čia pat pakišama antra problema: jie, mat, skriaudžia rusus ir heroizuoja nacius. Šitą pasakos dalį nuolat girdime iš Putino Rusijos. Išeina, kad 50 proc. Pivovarovo įžangos apie santykius tarp Rusijos ir Baltijos valstybių yra kiek pašvelninta Putino propaganda, o kiti 50 proc. – „softas“ apie traumuotus gyventojus – purena dirvą tolesniems išvedžiojimams.

Ir tie išvedžiojimai tikrai verti dėmesio. Ekrane pasirodo daugeliui puikiai pažįstama Venediktovo šukuosena, iš kurios epicentro sklinda tokie teiginiai: „Egzistuoja imperininko kompleksas ir egzistuoja, kaip čia pasakius, kolonijos kompleksas. Ir, žinoma, jis [kolonijos kompleksas] prisidėjo prie kanalo „Dožd“ istorijos, problemos, kai Latvijoje bet kuris rusas įtariamas imperiškumu, iš kiekvieno ruso laukiama imperiškumo.“

Ši Venediktovo mintis logiškai pratęsia Pivovarovo įžangą: istoriškai traumuoti Baltijos šalių gyventojai turi psichikos arba mąstymo sutrikimą – „kolonijos kompleksą“. Pasirodo, tariamą priešiškumą Rusijai, apie kurį skelbia Pivovarovo filmo pavadinimas, lemia būtent šis lietuvių, latvių ir estų kolonijinis kompleksas.

Pažiūrėjęs tik apie 15 proc. Pivovarovo laidos, žmogus jau yra gavęs svarbių žinių: latviai, lietuviai ir estai nemėgsta rusų, nes yra traumuoti ir kompleksuoti, myli vokiečių nacius ir dėl šių savo būdo bruožų griežčiausiai Europoje pasisako už sankcijas Rusijai.

Bet tai dar toli gražu ne viskas. Prasidėjus septintai laidos minutei, nuskamba štai toks laisvos ir be galo opozicinės Putinui rusų žurnalistikos teiginys: Baltijos valstybėse neva esama „bendro politinio konsensuso“, kurio logika skelbia, jog „visi Rusijos piliečiai atsakingi už savo vyriausybės veiksmus“.

Šiam teiginiui patvirtinti ekrane vėl pasirodo Venediktovas ir praneša: „Kai aš kalbuosi su savo kolegomis iš Lietuvos, rečiau – Estijos, aš jiems sakau: juk jūs neaiškinate, kad visiškai pritariate viskam, ką daro jūsų prezidentas ar ministras pirmininkas. Pavyzdžiui, kai jums kelia tansporto paslaugų kainas. Juk jūs to nepalaikote. Neteisinga kiekvieną rusą tapatinti su Rusijos vyriausybės politika.“

Kariaujančios valstybės veiksmų palyginimas su transporto kainų reguliavimu – tikrai įdomus propagandinio mąstymo viražas. O Venediktovo formulė „netapatinkime su vyriausybe“ apskritai perša požiūrį, kad rusai visiškai neatsakingi už tai, ką sau leidžia Rusija.

Visi puikiai suprantame, kad tapatinti žmogų su jo valdžios veiksmais būtų neteisinga. Tačiau šiuo atveju yra du „bet“. Pirma – tauta, leidžianti, kad jai vadovautų nacių nusikaltėliai, turi prisiimti atsakomybę, kurios Venediktovas aiškiai kratosi.

Maža to, tauta, kuri leidžia, kad jai vadovaujantys nusikaltėliai puldinėtų kaimynines tautas ir vykdytų jų teritorijose karo nusikaltimus, turi susitaikyti su tuo, ką per Antrąjį pasaulinį karą patyrė vokiečiai, kurių miestai buvo sąjungininkų bombarduojami.

Kodėl Venediktovas neaiškina, kad negalima buvo bombarduoti Vokietijos miestų, nes negalima tapatinti tautos su jos vyriausybe? Tegul viešai pareiškia, kad vokiečiai nieko bandra neturėjo su Holokaustu, ir tada jo argumentas dėl Rusijos vyriausybės, už kurios veiksmus rusai neatsakingi, skambės truputį įtikinamiau.

Ir antras „bet“: darydamas prielaidą, kad Baltijos šalys „kiekvieną rusą tapatina su Rusijos vyriausybės politika“, Venediktovas paprasčiausiai meluoja.

Nes nei licencijos atėmimas iš „Dožd“, nei rusų turistų neįleidimas į kurią nors Europos šalį neplaukia iš rusų tapatinimo su jų vyriausybe. Venediktovas tiesiog manipuliuoja auditorija, piršdamas jai savo paties išgalvotą „tapatinimo“ vaizdelį.

Projekto „Suprasti Rusiją“ tikslas – padėti geriau pažinti pavojingiausią Europos priešą, kurio įtakingi Vakarų politikai ir visuomenės, kaip liudija XXI amžiaus patirtys, suprasti nesugebėjo, ir kuris pats apie save Vakarams jau ištisus šimtmečius įtaigiai meluoja. TV pokalbiuose ir straipsniuose įvairiais kampais – politikos, kultūros, istorijos, ekonomikos, politinės filosofijos, komunikacijos ir propagandos tyrimų – gvildenama Rusijos kaip sudėtingo reiškinio, tradiciškai grūmojančio Vakarams, problematika. Laidose kalbinami Lietuvos ir užsienio pašnekovai atstovauja minėtoms tyrimų sritims ir dalijasi savo įžvalgomis apie Rusiją, ieškodami atsakymų į klausimus, kas tai per politinis reiškinys, kas jį tokį padarė ir dėl ko vyksta svarbiausi ginčai aiškinantis, kas yra Rusija bei ko iš jos laukti ateityje. Straipsnių autorius ir laidų vedėjas Vladimiras Laučius yra Rytų Europos studijų centro vyriausiasis politikos analitikas.

2023 08 01 10:37
Spausdinti