Asmeninis archyvasTęsiame „Melo veidų“ antroje dalyje pradėtą rusų opozicinio žurnalisto – netgi „užsienio agento“ – Pivovarovo laidos aptarimą. Išaiškinęs, kad rusai visiškai nekalti dėl to, ką daro jų valdžia, Pivovarovas toliau subtiliai plauna smegenis savo auditorijai.
Jo laidoje netikėtai nusprendžiama, jog tarp Lietuvos ir Rusijos nebuvo didesnės įtampos ir kad Lietuva neturėjo Rusijai jokių rimtesnių pretenzijų iki pat Sakartvelo užpuolimo 2008 m.
Karo metu, kaip teigia laidos kūrėjai, valstybių santykiai atšalo, bet jau 2010 m. esą vėl atšilo ir išliko šilti iki pat 2014 m., kai Rusija aneksavo Krymą.
Kaip tariamo santykių atšilimo kaltininkas laidoje rodomas ir trumpai kalbinamas Andrius Kubilius. Bet jis aiškiai sako: „Neprisimenu jokio atšilimo.“
Jis ir negalėjo prisiminti to, ko nebuvo. Kaip galima remti savo teiginį apie santykių atšilimą kalbinant pašnekovą, kuris sako, kad jokio atšilimo nebuvo?
Maža to, dar prieš Rusijos ir Sakartvelo karą – 2007-aisiais – Kubilius ir jo vadovaujama partija patvirtino dokumentą, kuris vadinasi „Rusijos sulaikymo strategija“.
Kai tarp valstybių nėra jokių rimtų įtampų ir problemų, kaip kad meluojama Pivovarovo laidoje apie Lietuvos ir Rusijos santykius iki 2008 m., tokie dokumentai šiaip jau nerengiami ir neskelbiami.
Neapsiribodamas pastarųjų dešimtmečių įvykiais, Pivovarovas bando pasikapstyti giliau, ieškodamas atsakymo į klausimą apie tariamą Baltijos šalių gyventojų rusofobiją, ir nukeliauja į Antrojo pasaulinio karo laikus.
Pakalbinami du istorikai. Pirmas kalbinamas istorikas sako, kad 1940 m. buvo įvykdyta Baltijos šalių aneksija.
Tačiau, kai tik jis užsimena apie Lietuvos, Estijos ir Latvijos įtraukimą į SSRS sudėtį, ekrane pasirodo kitas istorikas, kurio pirmi žodžiai – tokie: „Tai, žinoma, nebuvo okupacija.“ Nes nebuvo ginkluoto pasipriešinimo, o atitinkamus sprendimus priėmė Baltijos šalių vyriausybės.
Taigi vėl grįžtama prie putiniško imperinio naratyvo. Primenu, kad Pivovarovas – opozicinės žurnalistikos atstovas, Rusijoje įtrauktas į „užsienio agentų“ sąrašą. Ir štai jums dar viena vyšnia ant torto, dar viena imperininkų žinia bendraminčiams: Baltijos valstybės, pasirodo, nebuvo okupuotos.
„Aneksijos be okupacijos“ naratyvas yra nenaujas ir rusų imperininkų jau gerokai nuvalkiotas. Tai, kad juo pradėjo naudotis rusų opozicinė žiniasklaida, tik dar kartą parodo, kas iš tiesų yra ta Rusijos opozicija, kuri du dešimtmečius marinavosi „Echo Moskvy“, RTVI ir kitose tradicinėse užuoglaudose, kurių Kremlius kažkodėl nelietė.
Ir juk Pivovarovas tikrai nėra jaunuolis, naivuolis arba naujokas, „suklydęs, nors norėjo tik gero“, kaip tas kanalo „Dožd“ žurnalistas. Jis viską sudėliojo šaltai ir metodiškai. Jis net nepasivargino užsiminti, kad Kremliaus ir jo akademinių samdinių pozicija dėl Baltijos šalių okupacijos nėra tokia pati kaip Vakarų teisės mokslo pozicija.
Net Austrijos anšliusą būtent Sovietų Sąjunga, kaip atkreipia dėmesį Dainius Žalimas („1940 metų SSRS veiksmų prieš Lietuvos Respubliką teisinė kvalifikacija: agresija, okupacija ar aneksija?“ Bernardinai.lt, 2010-06-16), tada įvertino kaip šiurkštų Tautų Sąjungos Statuto ir Briando–Kelloggo pakto pažeidimą bei tarptautinį nusikaltimą.
„SSRS atstovas Tautų Sąjungos Asamblėjoje tada taip pat pareiškė, kad Tautų Sąjunga neturėtų keisti savo požiūrio į tiesioginius kitų tautų teritorijų užgrobimus ar aneksijas, taip pat į „tuos atvejus, kai tokios aneksijos maskuojamos kuriant marionetines „liaudies“ vyriausybes, kurios yra tariamai nepriklausomos, tačiau iš tikrųjų tarnauja tiktai kaip užsienio agresoriaus priedanga ir priemonė“, – primena D. Žalimas.
Užmaskuota aneksija šiuo požiūriu tėra užgrobimo – okupacijos – forma. Kaip Austrijoje, taip ir Baltijos šalyse. Tai, ką sovietai pasakė apie Austriją, absoliučiai tinka Baltijos šalims.
O Čekoslovakijos pavyzdys? Pagal Pivovarovo laidos logiką nebuvo ir jokios Čekoslovakijos okupacijos, o kitaip mąstantiems šio klausimo žinovams jo laidoje vietos greičiausiai neatsirastų.
Iš to, kaip atrodo Pivovarovo ir Venediktovo postringavimai aprašytoje laidoje, tikrai negalima daryti išvados, kad visa rusų opozicija – tokia pat morališkai beviltiška ir imperinė. Tačiau labai gerai matoma ir tikrai svarbi jos dalis, deja, yra būtent tokia.
Kuo baisesnė darosi Putino Rusija, tuo daugiau imperinės arogancijos, narcisizmo ir susireikšminimo („Mes prieš Putiną, todėl žavėkitės mumis ir nešiokite mus ant rankų“) sklinda iš jos tariamų, o gal ir išties save tokiais laikančiu liberalų ir demokratų.
Demokratija Rusijoje neprigyja ne tik todėl, kad joje beveik nėra demokratų, bet ir todėl, kad dažnas jos viešai veikiantis demokratas yra nihilistas ir cinikas, kuriam politinės pažiūros ir „opozicinė žurnalistika“ tėra pajamų šaltinis, „normalaus vakariečio“ įvaizdis, leidžiantis geriau jaustis Vakaruose, ir – prisitaikėliškos karjeros dalis.
Projekto „Suprasti Rusiją“ tikslas – padėti geriau pažinti pavojingiausią Europos priešą, kurio įtakingi Vakarų politikai ir visuomenės, kaip liudija XXI amžiaus patirtys, suprasti nesugebėjo ir kuris pats apie save Vakarams jau ištisus šimtmečius įtaigiai meluoja. TV pokalbiuose ir straipsniuose įvairiais kampais – politikos, kultūros, istorijos, ekonomikos, politinės filosofijos, komunikacijos ir propagandos tyrimų – gvildenama Rusijos kaip sudėtingo reiškinio, tradiciškai grūmojančio Vakarams, problematika. Laidose kalbinami Lietuvos ir užsienio pašnekovai atstovauja minėtoms tyrimų sritims ir dalijasi savo įžvalgomis apie Rusiją, ieškodami atsakymų į klausimus, kas tai per politinis reiškinys, kas jį tokį padarė ir dėl ko vyksta svarbiausi ginčai aiškinantis, kas yra Rusija bei ko iš jos laukti ateityje. Straipsnių autorius ir laidų vedėjas Vladimiras Laučius yra Rytų Europos studijų centro vyriausiasis politikos analitikas.
