Seimo dauguma vis labiau įsijaučia į vienintelio valstybės Viešpaties vaidmenį. Kuo toliau, tuo dažniau įstatymai priimami remiantis principu „mes dauguma, todėl bus taip, kaip norime“.
Nesvarbu, kad tie norai kertasi su konstituciniais principais, teisine sistema, kur neturi būti priimami atgaline data galiojantys sprendimai, ar elementariais logikos dėsniais. Net kai į tokius laužomus principus aiškiai pirštu rodo teisininkai, Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ar Lietuvos prezidentė, valstiečių ir žaliųjų dauguma vis tiek sako: „O mums tai negalioja, nes mes dauguma.“ Todėl, užuot pripažinę savo klaidas, įstatymų ir procedūrų pažeidimus, dauguma sprendžia tik vieną uždavinį – kaip per balsavimą surinkti būtiną skaičių parlamentarų, kurie klusniai suspaudys reikiamus mygtukus. Tinkamai parinktas balsavimo laikas ir Seimo daugumos pavyzdingumas yra viskas. Teisė, Konstitucija ir logika yra niekas.
Naujausias pavyzdys – Seimo daugumos užsispyrimas nepaisyti net prezidentės veto ir toliau laikytis sprendimo, kuriuo būtų draudžiama statyti kogeneracines elektrines. Priimtos pataisos, kuriose nurodoma, jog negali būti statomos kogeneracinės (arba atliekų deginimo) jėgainės arčiau nei 20 km nuo „gyvenamosios teritorijos“, reiškia, kad Lietuvoje apskritai nepavyks surasti šiuos reikalavimus atitinkančios vietos. Taip pat bus stabdomos jau pradėtos Vilniaus ir Kauno kogeneracinių elektrinių statybos, o žlugę ES remiami projektai atneš didžiulių nuostolių ir baudų.
Tačiau Ramūnas Karbauskis nekalba argumentais, kodėl dauguma priėmė tokias Atliekų tvarkymo įstatymo pataisas. Nes kai tu esi dauguma, argumentų nereikia. „Atmesime veto, nes tai yra mūsų vertybinis požiūris“, – sako jis. Ir dar priduria, kad visų kitų argumentai yra absurdas.
Anot R. Karbauskio, absurdas, kad paties Seimo Teisės departamentas pateikė išvadą, jog šios įstatymo pataisos greičiausiai neatitinka Konstitucijos, nes negalima keisti tvarkos atgaline data. Iki šiol įstatymai negaliodavo praeičiai, tik ateičiai. Bet kai tu esi dauguma, tu gali pakeisti ir tai. Kultūros komiteto pirmininkui yra absurdas ir dvi STT išvados, jog pataisos neatitinka antikorupcinių principų, taip pat Europos teisės departamento ir Vyriausybės ekspertų nuomonė, kad jomis Lietuva spjauna į ES aplinkosaugos taisykles, kurios šiaip jau yra vienos griežčiausių pasaulyje.
Galiausiai R. Karbauskiui yra absurdas ir pastaba, kad Seimo dauguma atrado naują kriterijų, nustatantį poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai, – kilometrus. Visame pasaulyje poveikis aplinkai matuojamas pagal tai, kiek kenksmingų medžiagų (kokia emisija) patenka į orą, vandenį ar dirvožemį, o ne geografiniais atstumais. Todėl europiečių nestebina, kad atliekų deginimo gamyklos yra vos 3 km nuo Vienos miesto centro, ar 2,6 km nuo Kopenhagos centro. Galiausiai jau veikianti atliekų gamykla Klaipėdoje pastatyta 5 km nuo miesto centro. Vilniaus kogeneracinė jėgainė nuo centro būtų nutolusi 9 km, o Kauno – 7 km nuo miesto centro.
Seimo dauguma atrado naują kriterijų, nustatantį poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai, – kilometrus.
Ne atstumai turėtų būti lemiamas kriterijus, o kaip technologiškai užtikrinamas kenksmingų medžiagų neutralizavimas. Tačiau aplinkosaugos specialistų vertinimai, oficialios ataskaitos apie galimą poveikį aplinkai daugumai įspūdžio taip pat nedaro. Nes kam tie ekspertai, jei yra „vertybinis požiūris“.
Tikriausiai ir jums galėtų kilti klausimas, o kas gi yra tas vertybinis požiūris, kuris stabdo kogeneracinių jėgainių statybas? Greičiausiai jis nesusijęs su jau Seimo patvirtinta Nacionaline energetinės nepriklausomybės strategija, kurioje numatyta didinti atliekų utilizavimo ir deginimo galimybes, nes tai leistų Lietuvoje iš atsinaujinančių energijos šaltinių pagamintos elektros kiekį padidinti 20 proc., o Vilniuje ir Kaune pagaminti po 40–50 proc. šiems miestams centralizuotai tiekiamos šilumos. Taip pat šios vertybės nėra susijusios su siekiais mažinti gyventojams išlaidas už šilumą ir elektrą, nes stabdant jėgainių statybą dviejų didžiausių miestų gyventojams kils ne tik šilumos, bet ir atliekų tvarkymo kainos. Tad lieka tik mistinės privačios „vertybės“, kurios niekaip nesusijusios su nacionaliniais šalies interesais ar visuomenės lūkesčiais.
Jei esi dauguma, tau vienodai šviečia visų kitų interesai, o svarbiausias – tavo interesas. Net jei jis toks banaliai primityvus, kaip nenoras pro savo namo langus matyti kylančius atliekų deginimo dūmus arba tai, jog valstybės įmonių valdomos jėgainės trukdys privačiai bendrovei auginti pelną, tiekiant šilumą miestų gyventojams.
Tomas Janeliūnas yra VU TSPMI profesorius, IQ politikos redaktorius
