Per savo gyvenimą dauguma mūsų išgyveno bent du įvykius, taip pakeitusius pasaulio istoriją, kad kitą rytą po jų pasaulis nebebūna toks, koks buvo vakar. Pirmasis – 1989-aisiais griuvusi Europą dalijusi siena ir prasidėjęs išsilaisvinimas iš tautų kalėjimo, kuris Lietuvai padėjo iškovoti savo nepriklausomybę 1990-aisiais. Vienas laimingiausių šiaip jau tragiško XX a. momentų. Antrasis – jau XXI a., praėjusių metų vasario 24-oji. Žinia apie numanytą, bet vis tiek netikėtą Vladimiro Putino beprotybę mane pasitiko kaip tik pakuojantis daiktus ir ruošiantis grįžti iš Briuselio pradėti Europos Komisijos atstovo Lietuvoje tarnybos. Ta 2022-ųjų vasario diena visam laikui pakeitė figūrų išsidėstymo geopolitinėje arenoje tvarką.
V. Putino agresija nebuvo ir nėra tik mėginimas užimti taikią, savarankišką ateitį norinčią kurti šalį. Tai bandymas visam Europos žemynui primesti tokią tvarką, kokia jis valdo Rusijoje – kruvinos autokratinės rankos. Žemynui, kuris nuo 1989-ųjų kasdien puoselėja laisvę ir demokratiją, kurio tikslas – jo žmonių gerovė. Tai kėsinimasis į pačius Europos pamatus.
Turime padaryti vieną esminę rokiruotę – kaip reikiant paspartinti mūsų gynybos pramonę, taip pat procedūras.
Tačiau V. Putinas siaubingai nuvertino Ukrainos stiprybę ir Europos vienybę. Pradėkime nuo sankcijų, kurių Kremlius nesitikėjo. Per 12 karo mėnesių ES (ir JAV bei kiti G 7 sąjungininkai) priėmė dešimt tokių sankcijų rinkinių, kokių dar nematėme. Aišku, sankcijos nėra staigus kirtis. Tačiau jos – nuoseklūs ėjimai link, šachmatų terminais kalbant, cugcvango, nepaliekančio jokio gero pasirinkimo. Pažvelkime į keletą rodiklių – Rusijos prekybos deficitą, biudžeto deficitą, pajamas, gaunamas parduodant iškastinį kurą. Visi šie rodikliai rodo viena – Rusija praranda pozicijas, jos ekonomika smunka. Europa reikiamu metu paaukojo priklausomybę nuo pigaus rusiško iškastinio kuro dėl saugumo: nuo 40 proc. priklausomybės nuo rusiškų dujų iki beveik nulio vos per kelis mėnesius. Praėjus metams nuo karo pradžios, V. Putinas jau pralaimėjo paties pradėtą energetinį karą. Nustatyta naftos kainų viršutinė riba reiškia, kad Rusija kasdien praranda 160 mln. eurų pajamų. Dėl tos pačios kainų viršutinės ribos rusiška nafta šiandien parduodama už pusę „Brent“ naftos kainos. Dujų kainos Europoje šiandien jau yra gerokai mažesnės nei prieš invaziją į Ukrainą. Plėsdami atsinaujinančius energijos šaltinius, geriname vieną rekordą po kito. Pernai pirmą kartą iš vėjo ir saulės energijos pagaminome daugiau nei iš dujų.
Mūsų ekonomika (nors negalime apsimesti, kad žalos nepatyrėme) šiandien veikia daug geriau, nei prognozuota. Naujausioje prognozėje pagerinome augimo perspektyvą – šiemet ES numatomas 0,8 proc. augimas. Tai leidžia ir toliau solidžiai remti Ukrainą. ES, valstybių narių ir Europos finansinių institucijų parama sudarė jau 50 mlrd. eurų, esame numatę reguliarią biudžetinę paramą šiai šaliai – po 1,5 mlrd. eurų kiekvieną mėnesį. O V. Putinas parduoda aukso atsargas, kad užpildytų biudžeto spragas.
Politinis, ekonominis ir energetinis Europos arsenalas buvo stipresnis, nei manė V. Putinas. Bet gerų strateginių ėjimų dabar reikia stiprinant mūsų gynybos pajėgumus. Pirmosiomis invazijos į Ukrainą dienomis atlikome pirmą ankstesnėje tvarkoje atrodžiusį neįmanomą ėjimą. Tabu buvo sulaužytas, kai pirmą kartą ES istorijoje padėjome apginkluoti užpultą šalį. ES įsteigtą Europos taikos priemonę – fondą, kuriuo siekiama stiprinti savo pajėgumą užkirsti kelią konfliktams, kurti taiką ir stiprinti tarptautinį saugumą, valstybės narės nusprendė panaudoti Ukrainai apginkluoti ir skyrė 3,6 mlrd. eurų. Valstybės narės, vienos daugiau, kitos mažiau, taip pat suteikė Ukrainai taip reikiamos karinės paramos. Kartu sudėjus ji siekia 12 mlrd. eurų.
Esame ir svarbiausi Ukrainos kariuomenės instruktoriai. Iki metų pabaigos ES karinės pagalbos misija apmokys 30 tūkst. Ukrainos karių. Ir tai yra vienintelė galima strategija geopolitinei Europai šioje partijoje – toliau padėti Ukrainai. Tam turime padaryti vieną esminę rokiruotę – kaip reikiant paspartinti mūsų gynybos pramonę, taip pat procedūras. Europos kariuomenėms prireikia beveik dešimties mėnesių, kad nusipirktų šaudmenų 155 mm pabūklams. Beveik vienų metų! Ir beveik trejų metų raketai „oras–oras“ nusipirkti. Tai neatitinka padėties, kuri susiklosčiusi šiandien. Dabar laikas paspartinti standartizuotų produktų, kurių labai reikia Ukrainai, gamybą. Negalime laukti mėnesius ar metus, kol galėsime papildyti jų atsargas ar pristatyti į Ukrainą. Kaip Miuncheno saugumo konferencijoje sakė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, galime padaryti tą patį, ką darėme per COVID-19 pandemiją: galvoti apie išankstinio pirkimo sutartis, kurios suteiktų gynybos pramonei galimybę investuoti į gamybos linijas, kad jos būtų greitesnės ir padidintų jų kiekį.
Privalome ir toliau visomis priemonėmis remti Ukrainą, kad putinų imperialistiniai planai visiškai žlugtų.
Marius Vaščega yra Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas
BEREKLAMOS:
