Kai išrado radiją, progresyvūs žmonės sakė, kad po dvejų trejų metų niekas knygų nebeskaitys. Kai išrado kiną, įžvalgūs žmonės sakė, kad teatrui tuoj bus chana. Kai išrado televiziją, apsižiūrėta, kad žmonės tebeskaito ne tik knygas, žurnalus, bet ir laikraščius, ir nesiruošia mesti, todėl visi ėmė rodyti pirštais į kiną ir radiją – atseit šitos pramogos dabar jau tikrai priėjo liepto galą.
Paskui amerikonai išrado asmeninius kompiuterius – dėl to labai apsidžiaugė visų amžiaus grupių vaikai, o įvairių rūšių sektantai ėmė skaičiuoti, kiek liko iki pasaulio pabaigos pagal majų kalendorių. Kai pasaulio pabaiga vėl neatėjo, visi apsižiūrėjo, kad kompiuteriai tapo plonesni už knygas, todėl nuspręsta, kad popierinėms knygoms ir televizijai pagaliau bus šakės. Bet tada suklestėjo visokie netfliksai, mokami sporto kanalai ir galiausiai paaiškėjo, kad visi tie feisbukai yra specialiai sukurti tik nervams gadinti, todėl užvis geriau vakarais knygas skaityti.
Vieną mėnesį knygas skaitai, antrą. Po to ima darytis ilgu – apie ką, kažin, šiuo metu iškiliausi hominidų rasės atstovai riejasi virtualiuosiuose apkasuose? Prisijungi, pažiūri – žanro krizė. Temos ir siužetai kartojasi, kovotojų aistra išblėsusi. Visi pavargę nuo pergalių diskusijose apie skiepus, koronas, sąmokslus. Suzmekę nuo savo asmenybinio didingumo. Socialiniai tinklai yra stebuklinga erdvė – gali neturėdamas žalio supratimo pergalingai diskutuoti kad ir su Nobelio premijos laureatais. Mokslininkas pavargs, atsijungs, nueis miegoti, o tu iki ryto liksi maudytis šlovės spinduliuose. Ir šiaip tavęs niekas niekada neįveiks, jei tiki, kad viską išmanai geriau už bet kurį kitą. Kai įgundi, diskutuoti tampa per lengva.
Tačiau net pačius teisiausius galiausiai pradeda nervinti tai, kad oponentas, kuris vakar, regis, buvo į vienus vartus sutriuškintas neatremiamais argumentais, turi daug naujų gyvybių ir kasdien iš naujo lenda aiškintis apsiginklavęs bukais, tamsybiškais, atgyvenusiais, vadovėliniais moksliniais prietarais ir provincijos pediatro įkyrumu.