Rinkimų šiemet bus per daug. Ypač nesvarbių. Nors ne, atsiprašau, nesvarbių rinkimų demokratinėje šalyje nebūna. Visi rinkimai iš esmės svarbūs. Tačiau rinkėjai ir renkamieji ilgainiui išmoko iš švenčių padaryti ir nuobodžią rutiną, ir pokvailę parodiją.
Be visų kitų demokratinių pramogų, šiemet vyks rinkimai į vietos savivaldas. Kas yra savivalda? Kai savi save savaip įvaldo? Ar kai savi valdo sau, o visi kiti, kurie yra ne savi, kantriai laukia eilės? Lietuvoje migracija iš vienos partijos į kitą yra tokia sparti, kad vieną dieną politikas – savas, savivaldus, o kitą dieną – jau nebe. Ir tų savivaldybių yra bene pusšimtis, niekas nesužiūrės viso to chaoso priežasčių ir pasekmių. O dar tas žmogiškasis faktorius visur kur. Ir kuo žmogus žymesnis, tuo jo faktorius didesnis. Žmogui su per dideliu faktoriumi gyventi sunku, jis visur kliūva, kad ir kur pasisuksi, ypač jei esi politikas, nes pikti žurnalistai su bloknotais šlaistosi pasieniais ir stebi. O kur dar įtampa, interesų konfliktai, neaiškios situacijos. Etika.
Lietuvoje migracija iš vienos partijos į kitą yra tokia sparti, kad vieną dieną politikas – savas, savivaldus, o kitą dieną – jau nebe.
Gerai būtų pamėginti išsiversti be to nepatogaus faktoriaus. Žmogiškojo. Iš pradžių bent savivaldybėse. Savivaldą galėtume pavesti dirbtiniam intelektui. Būtų valdžia, kuri valdo savaime, be žmonių įsikišimo. Supažindinti su einamaisiais reikalais dirbtinį protą ilgai neužtruktų – pakaktų atšviesti pastarųjų 50 metų visus rajoninės spaudos komplektus, tarybos posėdžių išklotines, skundų ir pageidavimų knygas, kriminalinę kroniką, elektros skaitiklių rodmenis, buhalteriją (jei pageidautų). Susisteminęs duomenis skaitmeninis biurokratas parinktų keletą algoritmų, pagal kuriuos skirstytų paramas, pašalpas, išmokas. Baustų, atgrasytų, užkardytų. Tvarkytųsi per socialinius tinklus. Asocialiems siųstų SMS.
Ilgainiui skaitmeniniai biurokratai susijungtų į savivaldybių asociaciją – megaintelektą. Keistųsi patirtimis, protėtų ir tobulėtų. Galiausiai perimtų mokesčių inspekcijos, sodros, prokuratūros funkcijas. Teiktų paskolas. Mokytų mokytis, mokytų gyventi. Guostų nelaimėje, gydytų nuo priklausomybių. Atkalbinėtų nuo beprasmių poelgių. Laikytų mišias.
Kai pagalvoji, geras dalykas tas dirbtinis intelektas. Gal priešingai – labai blogas. Nepatikrinęs, kaip veikia, nesužinosi. Bet gal tegul estai pirma visa tai pabando, o mes pažiūrėsim, ar mums tinka.
Šiaip mūsų žmonės iš prigimties yra patys tikriausi pankai.
Pavyzdžiui, vilniečiai nuolat į merus išsirenka patys nežino ką. Tai, žiūrėk, kokį tipą iš Telšių, tai iš Tauragės, tai iš Jonavos, tai iš milicijos. Iš kur dar nebuvo – Raseinių, Biržų, Žagarės? Svarbiausia – kad tik ne vilnietis. Čiabuviai į savivaldą nelabai veržiasi. Daug reikalų mieste, nėra kada posėdžiauti. Vieni Gedimino pilies kalno šlaitus laiko, kad neslinktų. Kiti medžius kiemuose ir parkuose pjauna. Treti gatvėse druską barsto. Moterys sėdi krautuvėse ir viską pardavinėja. Kai į antrąjį turą išeina nežinia kokie du entuziastai, tuomet visi puola prie balsadėžių rinkti iš dviejų blogybių mažesnės. Kitaip sakant, to, kuris mažiau kartų teistas. Kartais pavyksta išsirinkti be kriminalinės praeities. Bet dėl ateities už nieką negali galvos guldyti.
XX a. Kauną visi stereotipiškai vadindavo smetoniškai patriotišku miestu. Dešiniųjų bastionu. Bet po Šustausko matrica pakibo. Dabar jau niekas nebesistebės, jei Kaunas meru išsirinks hipopotamą auksiniais dantimis iš zoologijos sodo.
Klaipėda yra labai toli, todėl žinios iš to Lietuvos pakraščio ateina prieštaringos. Kadaise esu girdėjęs Klaipėdos merą grojant trimitu. Po to ne kartą girdėjau, esą plastiko taros fabrikai ir uostas teršia orą. Naujausiomis žiniomis, garsioji Jūros šventė perkelta iš Klaipėdos į Pravieniškių koloniją. Akivaizdu, kad Klaipėdoje savivalda neveikia taip, kaip norėtųsi, todėl ją vertėtų palikti savieigai – pagal vėjus nuo jūros.
O štai kitame Lietuvos pakraštyje gilią šaknį knisa Ignalina. Ir nuosavą europarlamentarą Ropę turi, ir pirmoji visame rytų pusrutulyje visas savo chruščiovkes baigs renovuoti, ir ežerų daugiau nei suomiai turi, ir geriausias slidinėjimo trasas, ir tiesioginį geležinkelį į Vilnių. Ir Palūšė su garlaiviais bei baidarėmis už poros kilometrų. Bet turizmas merdi. Nuošalesni Zarasai su mažiau ežerų kur kas linksmiau gyvena – visokie festivaliai ežero saloje, pasaulinės reikšmės motorinių valčių lenktynės. Hipsteriai net kavinę buvo atidarę. Bet juk Ignalina ir arčiau miestų, ir susisiekimas geresnis, ir vandenų daugiau, ir investicijų. Kodėl Zarasuose linksmiau? Turėtų būti priešingai. Žodžiu, viskas atbulai, negu diktuoja elementari logika.
Manytina, kad ne veltui knygynuose pagausėjo leidinių apie mikrobus. Skaitydami atrandame, kiek jų esą daug – kiekvienas pilietis nešiojasi jų po keletą kilogramų. Ir tie mikrobai, tik pamanykit, viską žmonių viduriuose reguliuoja – ne tik virškinimą, bet ir nuotaikas, vidines nuostatas, negalavimus ir daugybę kitų parametrų. Žmogelis mano, kad jis pats priima sprendimus, bet neretai būna taip, kad mumis manipuliuoja mikrobai.
Visai nenustebčiau, jei mokslininkai atras, kad mikrobai nulemia savivaldos rinkimų rezultatus (į prezidentus, norisi tikėti, tie parazitai netaiko, nes kitaip tektų paskelbti jiems karą ir prisiryti antibiotikų). Tik mikrobų kvailystėms ir jų neprotingiems eksperimentams norisi nurašyti didumą savivaldos chaoso ir nevalyvumo.
Ne už kalnų ta diena, kai mikrobų faktoriui iššūkį mes dirbtinis protas. Pažiūrėsim, kuris kurį?
