Asmeninis archyvasNuo 2026 m. sausio Lietuvoje įsigaliosianti antrosios pakopos pensijų reforma gali tapti vienu reikšmingiausių ekonomikos įvykių per pastaruosius metus. Oficialiai ji pristatoma kaip galimybė suteikti žmonėms daugiau laisvės tvarkant savo santaupas, tačiau platesniame kontekste tai atrodo ir kaip netiesioginis fiskalinės politikos manevras – būdas trumpam suaktyvinti vidaus vartojimą, kai ekonomikos išorinis variklis, eksportas, ima strigti.
Per dvejų metų pereinamąjį laikotarpį (2026–2027 m.) visi 1,43 mln. antros pakopos dalyvių galės nutraukti kaupimą ir atsiimti sukauptas lėšas. Žmogui bus išmokėta jo įmokų ir investicinio prieaugio dalis – be pajamų mokesčio. Valstybės ir „Sodros“ įmokos grįš į valstybinio socialinio draudimo sistemą, o tie, kurie norės pinigų dar iki pensijos, vieną kartą galės atsiimti iki 25 proc. savo įmokų, sumokėję simbolinį 3 proc. atskaitymą.
2026 m. privatus vartojimas gali šoktelėti net iki 6 proc.
Šis sprendimas atveria kelius dideliam pinigų srautui į vidaus rinką – apie 1,13 mlrd. eurų per pirmąją pasitraukimo bangą. Finansų analitikai tikisi, kad šie pinigai bus beveik visiškai išleisti, todėl 2026 m. privatus vartojimas gali šoktelėti net iki 6 proc. – daugiau nei dvigubai sparčiau nei 2025 m. Pirmą kartą po ilgo laiko vidaus paklausa taps svarbesnė nei eksportas, o šalies BVP augimą ves ne užsienio, o vietos pinigai.
Trumpuoju laikotarpiu tokia dinamika atrodys kaip pozityvi naujiena: daugiau išlaidų, daugiau apyvartos, didesnės mokesčių pajamos. Finansų ministerija tikisi bent 100 mln. eurų papildomų įplaukų iš PVM. Tačiau šis efektas – vienkartinis. Kai 2027 m. pinigų banga nuslūgs, o gyventojų vartojimo potencialas išseks, ekonomika gali grįžti į lėtesnį ritmą. Tada išryškės klausimas: ar per šį trumpą suaktyvėjimo laikotarpį spėjome paruošti naujus ilgalaikius variklius – eksportą, investicijas, produktyvumą?
Formaliai ši pensijų reforma nėra biudžetinė priemonė, bet pagal poveikį ekonomikai ji primena fiskalinį stimulą. Skirtumas tik tas, kad pinigai atkeliauja ne per biudžetą, o tiesiai iš žmonių kaupimo sąskaitų. Tai – ne valstybės išlaidos, o laisvai paleistas finansinis srautas, turintis panašų efektą kaip vienkartinės subsidijos ar mokesčių grąžinimai.
Toks manevras neatsirado tuščioje vietoje. Pastaraisiais metais Lietuvos ekonomikos augimas vis labiau priklauso nuo vidaus vartojimo, nes eksportas – pagrindinis augimo variklis – akivaizdžiai lėtėja. Prognozuojama, kad 2026 m. realus prekių ir paslaugų eksportas augs tik apie 2–3 proc., o tai gerokai mažiau nei per pastarąjį dešimtmetį. Europos ekonomikos stagnuoja, prekybos karai tarp JAV ir Kinijos kelia papildomą neapibrėžtumą, o pagrindinės Lietuvos eksporto rinkos – Vokietija, Skandinavija – vis dar neatsigauna.
Nuo 2026 m. įsigalios nauji mokesčiai
Tuo pat metu valstybės biudžete nuo 2026 m. įsigalios nauji mokesčiai, skirti gynybos finansavimui ir struktūriniam deficitui mažinti. Tačiau dalis ekspertų abejoja, ar šių pajamų tikslai bus pasiekti: naujos mokesčių bazės dažnai surenka mažiau, nei planuojama, ypač kai verslo aktyvumas silpnas. Tokiu atveju II pakopos reforma tampa tam tikra „fiskaline pagalve“ – būdu, kaip išlaikyti gerų ekonominių naujienų
foną, užtikrinti augimą bent trumpuoju laikotarpiu ir amortizuoti galimą mokesčių surinkimo atotrūkį.
Tačiau tai – labai brangi pagalvė. Ji paremta gyventojų ilgalaikių santaupų išleidimu dabar, o ne naujos vertės kūrimu. Ekonomikai tai gali padėti „pergyventi“ 2026-uosius be nuosmukio, bet 2027-aisiais teks susidurti su pasekmėmis: mažesniu investiciniu rezervu ir išsekusiu vartojimo potencialu.
Kad ši vienkartinė pinigų injekcija nevirstų kainų spaudimu, verslui teks atlikti svarbiausią vaidmenį. Investicijos – tai vienintelis tvarus būdas atliepti paklausos augimą neperkaistant. Lietuvos bankas prognozuoja, kad 2026 m. privačios ir viešosios investicijos augs apie 5 proc. – pirmą kartą po dvejų metų sąstingio.
Verslo laukia dvi strateginės kryptys
Pirmoji – pajėgumų plėtra vidaus rinkai: mažmeninė prekyba, paslaugos, statybų sektorius ir gynybos pramonė jau planuoja didesnius projektus, reaguodami į augantį vartojimą ir valstybės užsakymus. Antroji – produktyvumo investicijos eksportuojančiose šakose. Automatizacija, robotizacija, procesų skaitmenizavimas – ne tik madingi žodžiai, bet ir būtinybė norint išlaikyti konkurencingumą pasaulinėje rinkoje.
Jei šios investicijos įsibėgės, 2027 m. ekonomika gali „minkštai nusileisti“: paklausa po pensijų pinigų šuolio mažės, bet pasiūlos pusė bus sustiprėjusi. Jei ne – laukia priešingas scenarijus: pinigai, išleisti dabar, pasibaigs, o gamybinė bazė liks ta pati. Tokiu atveju augimo trajektorija sulėtės, o kainų spaudimas gali išlikti.
Kodėl augimas sulėtės?
Kliūčių šiai logikai – ne viena. Pirmiausia – geopolitinis neapibrėžtumas. Karas Ukrainoje, nuolatinės įtampos Rytų Europoje ir pasauliniai prekybos ginčai sukuria atmosferą, kurioje įmonės vengia ilgalaikių įsipareigojimų. Tai ypač pavojinga mažai atvirai ekonomikai, kurios didelė dalis priklauso nuo eksporto.
Darbo jėgos trūkumas yra antroji ir vis gilėjanti problema. Lietuvoje nedarbo lygis siekia vos 3,6 proc., o kvalifikuotų darbuotojų stoka riboja tiek paslaugų, tiek gamybos sektorius. Dalis įmonių jau investuoja į automatizaciją, bet tai procesas, kuris duoda grąžą ne iš karto.
Trečiasis barjeras – finansavimo kaina. Nors Europos centrinis bankas sustabdė palūkanų kėlimą, pinigų kaina išlieka aukšta, ypač smulkiam ir vidutiniam verslui. Brangus kreditas riboja investicinius planus, o kartu – galimybes sukurti pakankamą pasiūlos augimą, reikalingą kainų stabilumui palaikyti.
Galiausiai, reguliacinis neapibrėžtumas: nauja mokesčių sistema, įsigaliosianti 2026 m., sukėlė nerimą dėl pelno mokesčio didinimo ir kitų pokyčių poveikio verslui. Net jei jie formaliai nėra dideli, jų psichologinis efektas – stiprus. Investicijoms reikia stabilumo, o šiuo metu jo trūksta.
Taigi, pensijų reforma 2026-aisiais, atrodo, užtikrins „gerų naujienų“ laikotarpį: žmonės gaus pinigų, ekonomika augs, biudžetas kvėpuos laisviau. Bet po to seks natūralus iškvėpimas – momentas, kai trumpalaikė finansinė injekcija baigsis, o ekonomika liks su tuo, ką spėjo sukurti.
Tik investicijos gali paversti šią bangą tvariu augimu
Todėl tik investicijos gali paversti šią laikiną bangą tvariu augimu. Jei 2026 m. pinigai bus išleisti protingai – tiek valstybės, tiek verslo lygmeniu – 2027-aisiais galėsime kalbėti apie stabilų, produktyvumu paremtą augimą. Jei ne – laukia dar vienas ciklas, kuriame vartojimo džiaugsmas baigiasi stagnacijos nuovargiu.
Reformos esmė paprasta: pinigai ekonomikoje atsiranda greitai, bet tik strategija nulemia, kiek ilgai jie ten
išsilaikys. 2026-ieji bus patogūs metai, 2027-ieji – tikri. Todėl logiškas klausimas – kas šalyje rengia (jei rengia) tokią strategiją?
Dr. Arūnas Burinskas yra Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas
