Meniu
Prenumerata

trečiadienis, gegužės 29 d.


KOMENTARAS
Minimalios mėnesinės algos matematika
Karolina Mickutė

Vieni pirmųjų minimalų darbo užmokestį numatantys įstatymai įvesti kiek daugiau nei prieš šimtą metų. Pirmą kartą 1894-aisiais pristatyti Naujojoje Zelandijoje, kaip socialinės politikos priemonė itin išpopuliarėjo po Antrojo pasaulinio karo. Iki pat šių dienų tai laikoma reikšminga finansine pagalve žemos kvalifikacijos darbuotojams.

Tačiau realybėje viskas kiek kitaip. Matematika, kurios Lietuvoje tikimasi iš minimalios mėnesinės algos (MMA), nėra tiksli. MMA daro reikšmingą įtaką jaunimo, bedarbių ir kitų asmenų, kurie nori įgyti naujos profesinės patirties, galimybėms įsidarbinti. Galiausiai MMA dydis lemia ir savarankiškai dirbančiųjų pajamas.

Štai dar pavasarį Trišalei tarybai pavyko sutarti, kad nuo 2024 m. MMA didės 10 proc., arba 84 eurais. Ant popieriaus ji sieks 924 eurus. Jei Seimas pritars, kad būtų didinamas neapmokestinamasis pajamų dydis, į rankas MMA sieks 709 eurus ir, institucijų skaičiavimu, viršys kitiems metams prognozuojamą skurdo rizikos ribą – 672 eurus.

Tiek profesinės sąjungos, tiek joms nepriklausantys samdomi darbuotojai sprendimą sveikino ir tyliai, ir garsiai. Bet koks MMA didėjimas nekvalifikuotai darbo jėgai esą užprogramuoja ir bendro darbo užmokesčio dydžio kilimą – viena vertus, to tikisi patys darbuotojai, kita vertus, algas kelia juos išlaikyti norintys darbdaviai.

Jeigu finansiniai ištekliai yra itin riboti, privalomai pakėlus atlyginimus kvalifikacijos neturintiems žmonėms, pinigų kelti kvalifikuotų darbuotojų algoms gali ir nebelikti.

Vis dėlto daug kas sąmoningai ar ne pražiūri, kad MMA kėlimas nėra vienkryptis eismas. Tokių automatinių padarinių, kokių tikimasi, MMA didėjimas nesukelia, nes formulėje atsiranda naujas kintamasis – darbdavių galimybės mokėti didesnius atlyginimus. Jeigu nesukuriama didesnė pridėtinė vertė, o atlyginimus reikia mokėti didesnius, įmonės bus labiau linkusios didinti prekių ir paslaugų kainas, siekdamos padengti savo išlaidas. Galiausiai, jeigu finansiniai ištekliai yra itin riboti, privalomai pakėlus atlyginimus kvalifikacijos neturintiems žmonėms, pinigų kelti kvalifikuotų darbuotojų algoms gali ir nebelikti.

Negana to, keičiantis MMA, keičiasi ir kiti su ja susieti mokesčiai bei įmokos. Labiausiai jie aktualūs tiems, ką minimalaus darbo užmokesčio įstatymais norima apsaugoti, t. y. gaunantiems mažesnes pajamas.

Pavyzdžiui, samdomų darbuotojų privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmoka kas mėnesį siekia beveik 7 proc. atlyginimo dydžio. Ji skaičiuojama nuo MMA. Tad jai kitais metais didėjant 10 proc., mažiausias pajamas gaunančių samdomų darbuotojų įmokos irgi augs – beveik 6 eurais (nuo 58,6 iki 64,5 euro per mėnesį, arba 72 eurais per metus daugiau).

Tokią pačią sumą – 64,5 euro per mėnesį vietoj dabar mokamų 58,6 euro – mokės ir dirbantys individualiai: kirpėjai, maisto išvežiotojai, turgaus prekiautojai ir kiti. Taip yra todėl, kad jie beveik 7 proc. siekiančias PSD įmokas moka ne nuo savo realiai uždirbtų pinigų vykdant savarankišką veiklą, o nuo MMA. Nepriklausomai nuo to, ar tą mėnesį, pavyzdžiui, kirpėjas nieko neužsidirbo, ar uždirbo 20 eurų, jo PSD įmoka bus 64,5 euro.

Išimčių taisyklėse atsiranda tada, kai mokėti tenka valstybei. Savarankiškai dirbantieji turės mokėti 64,5 euro siekiančią PSD įmoką, o valstybės biudžetas už kiekvieną valstybės lėšomis draudžiamą asmenį sumokės beveik 14 eurų mažiau, nei sumoka nestabilias ir nebūtinai MMA siekiančias pajamas gaunantys kosmetologai, gėlių augintojai, mokymų vedėjai ir kiti savarankiškai dirbantys. Taip yra dėl to, kad valstybė už savo draudžiamuosius asmenis (pavyzdžiui, studentus, pensininkus ir kt.) iš valstybės biudžeto į PSD fondo biudžetą draudimo įmoką moka nuo užpraeitų metų MMA. Vėluojanti matematika.

MMA didinimas taip pat susijęs su „Sodros“ „grindimis“, kurios dirbtinai brangina darbo vietą. „Sodros“ „grindys“ gali paliesti žmones, kurie, pavyzdžiui, turi paskaitų universitete arba slaugo artimąjį. Štai jeigu darbuotojas uždirba 500 eurų per mėnesį, darbdavys privalo mokėti socialinio draudimo įmokas ne nuo faktinio darbuotojo atlyginimo, o nuo MMA. Toks reikalavimas pablogina ne visu etatu dirbančių asmenų padėtį, nes jų darbo vietos kaina labiausiai pabrangsta, palyginti su kitais, darbdaviui tokia darbo vieta gali būti nuostolinga.

MMA didinimo klausimus reikia analizuoti kompleksiškai. Į MMA skaičiavimo formulę neįtraukus visų kintamųjų, jos didinimas gali turėti netikėtų rezultatų. Realios situacijos ir žmonių poreikių neatitinkantis MMA didinimas gali sumažinti galimybes įsidarbinti ar išlaikyti darbo vietą, kai norima dirbti ne visu etatu, arba mažinti savarankiškai dirbančiųjų pajamas. O tai gali paneigti pačios MMA ir jos didinimo prasmę.

Karolina Mickutė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnioji ekspertė

BEREKLAMOS:

2023 07 26 06:45
Spausdinti