Strateginio mąstymo stoką ir įsisenėjusias šalies problemas padeda atskleisti neįtikėtini barono Miunhauzeno nuotykiai, tvirtina valstybės kontrolierius dr. Arūnas Dulkys
Anglui biologui Charlesui Darwinui priklauso vienas garsiausių posakių žmonijos istorijoje: „Išlieka ne stipriausios ir net ne protingiausios rūšys, o tos, kurios geriausiai prisitaiko prie pokyčių.“ Baimė turi savybę sprogti. Vokiečių ir amerikiečių filosofė Hannah Arendt yra pasakiusi: „Pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa. Visos kitos – antrinės. Jeigu žmogus yra bailys, tada visos kitos nieko nebereiškia.“
Vokiečių poetas Friedrichas Gottliebas Klopstockas rašė, kad mes, žmonės, esame linkę mąstyti labai paviršutiniškai, mums tiesiog patogiau analizuoti ir skrieti tik aplink „lašą ant kibiro krašto“. Šalyse, kurias sukausto baimė, vieną dieną sprogsta černobyliai. Tokiose valstybėse visose gyvenimo srityse tampa norma drąsiai diskutuoti tik apie lašą ant kibiro krašto, o pilną problemų kibirą bailiai palikti ateities kartoms ar... tokiems kaip Miunhauzenas. Tikriausiai suprantate, kad minėdamas šį herojų iš tikrųjų omenyje turiu žodį „drąsa“. Ar rasime drąsos patys diskutuoti, ar apie tikrąją situaciją švietimo, sveikatos apsaugos srityse, mūsų valstybės investicijų programoje kalbėti paliksime Miunhauzenui?
Taip pat norisi paklausti, ko lietuviškas strateginis mąstymas neišmoko iš Miunhauzeno kūrybiškumo? Rasti šį atsakymą labai svarbu, nes Miunhauzenas, visų pirma, yra lakios vaizduotės, neišsemiamo kūrybingumo ir nepaprasto išradingumo žmogus. Juk būtent tokių savybių XXI a. reikalaujame iš vadovų, kuriuos vadiname lyderiais ar vizionieriais. Pasaulyje nėra neįmanomų dalykų. Prisiminkime, tais metais, kai Šveicarijoje moterys pirmą kartą gavo teisę balsuoti rinkimuose, NASA jau leidosi Mėnulyje, o kai Londono aikštėse dar buvo vykdomos viešos mirties bausmės, į jas jau buvo galima nuvykti metro.
Ar mes mokame strategiškai mąstyti? Ar nebijome kūrybiškai mąstyti? Ar mokomės to savo kasdienėje tarnyboje? Ar mums reikalingas žmogus, kuris kasdien išvyksta ne šiaip į tarnybą, o atlikti žygdarbio?
Suaugusio žmogaus akis pastebi, jog vokiečių literatūros klasiko Gottfriedo Augusto Bürgerio „Baronas Miunhauzenas“ vis dėlto yra pranašiška knyga, jau prieš daug metų nuspėjusi mūsų ir kitų mąstymo modelius, politikų ir vadovų darbo metodus.
Mūsų herojus niekada nesitiki sėkmės ar tiesiog laimingos žvaigždės. Miunhauzenas visada mąsto strategiškai, siekia rezultato, pasitiki savimi, savo protu ir valios jėga. Beveik visos jo istorijos baigiasi tikslo pasiekimu ar pergale ne sėdint karalių palapinėse, o įvykių sūkuryje ar mūšio lauke. Miunhauzenas kalbėjo: „Kuklumas neleidžia valdiniui savintis žygdarbių ir pergalių, kurių garbė ir garsas paprastai atitenka aukštiesiems vadams, dažniausiai visai nenusipelniusiems, o kai kada ir tikrai niekuo dėtiems karaliams ir karalienėms, nors jie parako uostė nebent per manevrus, o karo lauką ir kautynių rikiuotę matė tiktai paraduose arba pramogaudami turnyruose.“
Miunhauzenas nebijo klysti, nebijo pripažinti savo klaidų. Jis net atsisako aukštesnių karinių laipsnių, teigdamas, kad paprasta žmonių padėka jam svarbesnė už šio pasaulio galingųjų dovanas. Barono herojus, nors ir fantazijų bei minčių pasaulyje, savo tikslų nesiekia neteisėtais būdais, jis savo strateginiu mąstymu protestuoja prieš ribotą tuometės visuomenės egzistenciją, kūrybiškumu siekia išsivaduoti iš įprastų ir siaurų tuomečio gyvenimo normų giaužtų.
Panagrinėkime Miunhauzeno nuotykius ir jo teiginius pagrįskime audito įrodymais iš mūsų šiandienos gyvenimo. Noriu jums priminti penkias Miunhauzeno istorijas ir pasidalyti įžvalgomis, ko iš jų galėtume ir, manau, turėtume pasimokyti.
Apie strateginio mąstymo spragas
Pradėkime nuo Miunhauzeno kelionės žiemą į Sankt Peterburgą. Jis jojo per Lenkiją, artėjant prie Klaipėdos krašto atėjo naktis. Sutemo, visur tik sniegas, niekur jokio gyventojo, nematyti nei kelio, nei takelio. Pavargęs jis prisirišo žirgą prie kyšančio iš sniego smailaus strampo. Atsigulė sniege ir skaniai užmigo. Akis praplėšė tik išaušus. Labai nustebo begulįs kažkokiame kaime palei bažnyčią, tačiau žirgo niekur nematyti! Išgirdo jį žvengiant bažnyčios bokšto viršūnėje. Pasirodo, jis kabo pririštas prie vėtrungės.
Ką jums primena šis kabantis žirgas? Man primena kabančias ir vis dar įgyvendinamas Lietuvos strategijas. Jų yra begalė – net apie 80, kurias turime įgyvendinti. EBPO ekspertai dar 2015 m. atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje trūksta strateginio požiūrio, kaip kurti modernų, atvirą, veiksmingą, duomenimis pagrįstus sprendimus priimantį viešąjį sektorių. Auditoriai beveik kiekviena tema, kuria atlieka auditą, turi patys rinkti informaciją, kiek pinigų išleidžiame, kam juos skiriame, kaip panaudojame. Vadinasi, institucijos ne tik kasdien veikdamos, bet ir kurdamos strategijas neturi duomenų, kuriais galėtų vadovautis.
Kaip ir baronas Miunhauzenas pernelyg plonu apdaru jojo į šiaurės rytus, taip ir mes kūrėme strategijas, neturėdami reikiamų patikimų duomenų pagrįstiems strateginio valdymo sprendimams priimti. Tačiau įnirtingai ir nesusimąstydami toliau kaupiame daug įvairių duomenų, kurie niekam nereikalingi. Štai ir matome vaizdą kaip baronas Miunhauzenas – „visur tik sniegas, o aš nežinau nei kelio, nei takelio“.
(Scanpix nuotr.)
Lietuva energingai pasitvirtino ilgalaikę valstybės pažangos strategiją iki 2030-ųjų, o po to sustojo pailsėti ant gausaus sniego? Kaip šioje istorijoje, taip ir šiuolaikiniame pasaulyje viskas keičiasi, todėl būtina nuolat matuoti, kaip sekasi siekti strategijose užsibrėžtų tikslų. Pavyzdžiui, strategijoje „Lietuva 2030“ numatytas tikslas skatinti atvirą ir įgaliojimus suteikiantį valdymą.
Lietuva dar 2011 m. deklaravo siekį atverti viešojo sektoriaus duomenis. Per 8 metus atsakingoms institucijoms nepavyko atlikti daugiau nei pusės suplanuotų darbų – tik 3 proc. viešojo sektoriaus įstaigų atvėrė turimus duomenis. Lietuvoje prieinami ir aktyviai naudojami atviri duomenys galėtų sukurti naudos, kuri prilygtų beveik 2 proc. BVP, arba 780 mln. eurų.
Bet mes vis dar kuriame strateginius tikslus įgyvendinančias priemones be turinio ar jį iškreipdami. Pavyzdžiui, 2020–2022 m. strateginiams tikslams įgyvendinti planuojame tokias priemones kaip projektų konkursinio finansavimo užtikrinimas arba studijų infrastruktūros koncentravimas, siekiant aukštesnės studijų kokybės, nors jau seniai turime įrodymų, kad šios dvi dedamosios nesusijusios. Dar įdomiau tampa pažvelgus, kaip planuojame didinti savo veiklos efektyvumą. Prie strateginių užduočių priskiriame finansinės analizės pagal išlaidų straipsnius atlikimą, vidinių tvarkų parengimą.
Ši situacija puikiai iliustruoja mūsų strateginio mąstymo spragas: turime kabančių strategijų, kurių dalis sunkiai įgyvendinamos arba tokios ambicingos, kad nėra viešųjų finansų joms įgyvendinti.
Apie nekokybišką teisėkūrą
Kita barono Miunhauzeno istorija puikiai iliustruoja hiperaktyvią Lietuvos teisėkūros sistemą, kur įstatymų projektų priėmimo greitį simbolizuoja lekiantis iššautas patrankos sviedinys.
Kariuomenės feldmaršalui buvo baisiai svarbu gauti tikrų žinių, kas ir kaip dedasi miesto tvirtovėje. Miunhauzenas, kaip pats teigia, „ūmaus tarnybinio uolumo“ įkvėptas, atsistojo šalia didžiosios patrankos ir sulig šūviu užsėdo raitas ant sviedinio ir nuskriejo tvirtovės link. Tačiau jau pusiaukelėje pradėjo mąstyti apie tolimesnį veiksmų planą ir padarinius. Viską galvoje pasvėręs, nors ir neatlikęs uždavinio, jis ryžosi peršokti ant priešinga kryptimi lekiančio patrankos sviedinio.
Lygiai taip pat sudėtinga įvertinti veikiančių teisės aktų reikalingumą, pakankamumą, efektyvumą, juos sistemiškai stebėti ir vertinti, identifikuoti poreikį juos keisti arba jų atsisakyti. Iš pirmo žvilgsnio, tik gerų ketinimų vedami savo valstybėje per vienus metus parlamentui pateikiame vidutiniškai apie 700 įstatymų projektų, tai yra kelis kartus daugiau, negu pateikiama šalių kaimynių parlamentams. Kaip įmanoma skriejant tokiu greičiu užtikrinti Teisėkūros pagrindų įstatyme numatytą pareigą visais teisėkūros etapais konsultuotis su visuomene?
Nors Lietuvoje nuo 2013 m. įdiegta teisės aktų informacinė sistema, joje viešai skelbiama vos 2 proc. teisėkūros iniciatyvų. Galima pasakyti ir kitaip – 98 proc. iniciatyvų neskelbiama. Kyla klausimas, ar mes konsultuojamės su visuomene, ar su ja tik atliekame bandymus?
Atsakingos ir kokybiškos teisėkūros nesulauksime, kol nebus vykdomas sistemingas teisės aktų projektų poveikio vertinimas. Lietuvoje toks vertinimas numatytas nuo 2003 m., tačiau vertinimo procesai nedokumentuojami, vertinimai nepagrindžiami, neargumentuojami. Mūsų valstybėje reguliavimo tinkamumo vertinimas atliekamas vos 0,06 proc. galiojančių teisės aktų ir net pastarieji nesusiję su šalies prioritetais ar strateginiais tikslais. Iš 110 tai turinčių daryti institucijų tik 10 proc. bandė analizuoti, ar nėra keistino, perteklinio reguliavimo. To nedarė nė viena savivaldybė. Tačiau tokia funkcija vien tik ministerijose 2018 m. buvo įrašyta maždaug 2000 valstybės tarnautojų pareigybių aprašuose.
Lietuvoje galioja apie 84 tūkst. įstatymų. Įstatymai kaip vaikai, negalima tik rodyti iniciatyvos ir mėgautis jų kūrimu – būtina teisės aktų, teisinio reguliavimo stebėsena. Lietuva išleidžia daugiausia įstatymų ES, bet mažiausiai originalių. Pavyzdžiui, 2012–2016 m. priimti 78 naujos redakcijos įstatymai, iš jų net du trečdaliai buvo pakeisti jau iki 2017 m. pabaigos. Pusę jų pakeitėme nuo 3 iki 8 kartų.
Teisėkūroje turėtume siekti ne intensyvumo, o efektyvumo. Nekokybiškos teisėkūros iniciatyvos dažnai perpildo parlamento darbotvarkę, kartais – net ir su Vyriausybės programa nesuderintais projektais. Vidutinis per posėdį priimtų įstatymų skaičius išaugo nuo pustrečio 1992 m. iki septynių 2016-aisiais. Neužmirškime, teisėkūra reikalauja ne tik sukūrimo, bet reguliavimo stebėsenos išteklių.
Tokia skuba primena patrankos sviedinio greitį, o pernelyg dažnas skubos procedūrų taikymas gali pakenkti įstatymų projektų priėmimo proceso etapų viešumui ir sumažinti viso proceso skaidrumą.
(Scanpix nuotr.)
Pasimokykime iš Miunhauzeno pamokos ir pradėkime mąstyti ne tada, kai su neišbaigtu įstatymu lyg sviediniu esame nuskrieję iki pusės kelio ir įstatymo broką bandome taisyti spontaniškai šokinėdami ant kitų sviedinių. Miunhauzeno pamoka yra ne tai, kad jis laimingai grįžo pas mielus draugus sveikas ir gyvas, o tai, kad jis drąsiai pripažįsta savo klaidą – „grįžau neatlikęs uždavinio“. Nekokybiška teisėkūra didina administracinę naštą ir verslui, ir visuomenei.
Apie neefektyvią švietimo sistemą
Trečioji istorija prasidėjo karštame tvirtovės mūšyje, kai žirgas įnešė Miunhauzeną į dulkių debesį. Per dulkes nebuvo matyti nei priešų skaičiaus, nei ką jie ketina daryti. Vis dėlto barono žirgas buvo toks neregėtai greitas, kad pirmas rado kelią pro tvirtovės vartus. Miunhauzenas nusprendė sustoti aikštėje prie šulinio pagirdyti žirgo. Tačiau mūsų herojus nustebo, kad žirgas „gėrė gėrė kaip koks besotis ir niekaip negalėjo numalšinti troškulio“. Atsigręžęs atgal Miunhauzenas pamatė, kad mūšio įkarštyje visa užpakalinė jo žirgo dalis nuleidžiamų tvirtovės vartų buvo tartum pjaute nupjauta.
Kurių sričių finansavimas jums primena vandenį geriantį žirgą, kuriam vanduo jokios naudos nedavęs? Pirmiausia norisi pirštu besti į švietimo sistemą. Audito rezultatai rodo, kad bendrasis ugdymas Lietuvoje ne visiems mokiniams tampa raktu į geresnį gyvenimą. Siekis gerinti mokinių pasiekimus lieka tik „popieriniu“ rodikliu. Lietuvoje vienam mokytojui tenkantis mokinių skaičius yra pats mažiausias ES. Tačiau negarantuoja geresnių pasiekimų – jau daugiau kaip 10 metų nesiekiame EBPO šalių vidurkio.
Viena priežasčių yra išpūsta mokyklų infrastruktūra – didesnė švietimui skiriamų lėšų dalis tenka pastatams išlaikyti. Atlyginimams išleidžiame santykinai taip pat daugiau nei ES vidurkis, todėl lieka mažiau lėšų ugdymo kokybei. EPBO narių patirtis rodo, kad jeigu mokinių pasiekimai pakyla iki EBPO šalių vidurkio ir išlieka tolygūs visoje valstybėje, per 10 metų tos šalies BVP išauga tiek, kad atsiperka švietimo išlaidos. Bet mūsų strateginis mąstymas labiau linksta remti investicijas į mokyklų infrastruktūrą.
Visi darbai gerbtini ir reikalingi, tačiau valstybės pažangos strategijoje jaunimui žadėjome aukštus ugdymo pasiekimus, sakėme, kad mums šių jaunuolių reikia naujausių išmaniųjų technologijų srityse. Nejaugi nepastebime, kad apie 40 proc. šeimų jau samdo vaikams korepetitorius, o besiplečianti korepetitorių sistema jau sukūrė paralelinę šešėlinę mokyklą? Giriamės, kad mūsų valstybė yra tarp lyderių pagal aukštąjį išsilavinimą įgijusių žmonių skaičių, tačiau beveik kiekvienų metų pabaigoje švietimo darbuotojai streikuoja prie buvusių mokinių institucijų.
Ieškant atsakymo tikrai verta prisiminti Miunhauzeno kelionę į Mėnulį. Jei pamenate, Mėnulyje Miunhauzeną nustebino tai, kad ten žinomi žmonės turėjo nuimamas galvas – eidami į darbą jas palikdavo namie, nes su jomis prireikus galėdavo pasitarti ir per atstumą. Norėdami sužinoti, kaip gyvena paprasti žmonės, jie darė atvirkščiai – išsiųsdavo tik savo galvą, kad jų kūno būsena liktų visuomenei nematoma. Akis galėdavo išsiimti ar įsidėti kada tik panorėję. Ten jis sutiko ir gyventojų iš Sirijaus, kuriems labai patogu nieko nematyti – akis jie užsidengia liežuviu. Mėnulyje švietimo sistemos nereikia, nes ten viskas auga riešutuose ant medžių. Iš kiekvieno jų kevalo išsirita viską mokantis gyventojas: iš vieno – kareivis, iš kito – teisininkas, iš trečio – filosofas ir pan. Miunhauzenas keliavo ir į Marsą.
(Scanpix nuotr.)
Kuo mums svarbios jo pamokos? Visų pirma, šiuose dangaus kūnuose tuo metu gyveno žmonės, tačiau Marso gyventojų sveikatos, kultūros ir švietimo politika mūsų herojui visai nepatiko.
Marsiečiai buvo labai riebūs, netolerantiški ir beprotiškai emocingi, nes perdėtai rūpinosi tik savo kūnais. Vienam patiekalui naudojo ne mažiau kaip tūkstantį skirtingų produktų. Jie turėjo puikius įstatymus, tačiau nė vieno nesilaikė. Mėgstamiausias šių planetų gyventojų užsiėmimas buvo atskiromis grupėmis rinktis į specialiai tam skirtus namus ir leisti juose laiką vienas kitą pravardžiuojant ir įžeidinėjant. Savo vaikus jie ugdė pagal bendrą su papūgomis ir beždžionėmis programą. Kodėl? Jie nežinojo, sakė, kad taip tiesiog labai madinga.
Apie gydytojus oro balione
Rudolfo Ericho Raspe’s knygos apie baroną Miunhauzeną versijoje yra unikali ir kitų leidėjų praleista istorija, kurioje mūsų herojus pataria, kaip susitvarkyti su bet kokia sistemine problema, jei tik iš tikrųjų norisi tokią užduotį įvykdyti. Anot jo, tokioms strateginėms užduotims atlikti visada praverčia oro balionas. Pavyzdžiui, juo galima perkelti ne vietoje stovintį namą. Tai daryti, be abejo, patartina naktį, kai visi namo gyventojai kietai įmigę. Miunhauzenas tikina, kad pasinaudodamas oro balionu būtų atlikęs ir daugiau gerų darbų, tačiau viską apsunkino broliai prancūzai išradėjai Josephas Michelis ir Jacquesas Étienne’as Montgolfier, kurie pasiskelbė išradę oro balioną ir parodė jį visuomenei.
Miunhauzenas pamėgino išnaudoti oro baliono savybes, kad pasiektų pokyčių sveikatos apsaugos srityje. Visoje šalyje toliau prastėjant gyventojų sveikatai, tradiciškai rugsėjo 30 d. krašto gydytojų valdžios kolegija, kaip mes šiais laikais sakytume, atsakinga už sveikatos politikos formavimą, susirinko į metinį suvažiavimą. Miunhauzenas pasiūlė jiems kultūrinę renginio dalį ir visus dalyvius oro balionu pakėlė pažvelgti į pacientus ir visą sistemą iš paukščio skrydžio. Pakėlė ir paliko kaboti tris mėnesius. Natūralu, kiekvienam žmogui kiltų klausimas, o kaip tiek ilgai be maisto? Miunhauzeno nuomone, buvo galimybė išlaikyti ir dvigubai ilgiau, nes suvažiavimo dalyviai buvo pasivaišinę sočiais pietumis.
Taigi, kokie pokyčiai per tuos tris mėnesius įvyko sveikatos sistemoje? Visų pirma, nenumirė nė vienas gyventojas, išskyrus keletą, kuriems išmušė tikrasis laikas. Miunhauzenas pripažįsta, kad jo eksperimentas turėjo ir neigiamų ekonominių padarinių – sunkios dienos atėjo šventikams, karstų gamintojams ir duobkasiams. Jei tuo metu vaistininkai, kurie nieko nežinojo apie pakibusius oro balione, nebūtų aktyviai tęsę ankstesnės valdžios politikos, mažiausiai pusė šių profesijų atstovų būtų bankrutavę.
Gerai supratote – sveikatos apsaugos sistema yra dar vienas niekaip negalinčio „numalšinti troškulio“ žirgo pavyzdys. Nors jai skiriame apie 1,7 mlrd. eurų, dėl prastos sveikatos paslaugų kokybės ir neprieinamumo 17 proc. pacientų naudojasi mokamomis paslaugomis (pusė iš jų tai daro dėl ilgų eilių), 19 proc. gydosi patys.
Lietuvoje bendras gydytojų skaičius (4,3 gydytojo 1 tūkst. gyventojų) yra didesnis nei ES vidurkis (3,6), tačiau trūksta tam tikrų specialybių medikų. Visos vertintos gydymo įstaigos kaip vieną ilgų eilių priežasčių nurodo gydytojų trūkumą. Dar viena priežasčių – eilės prie brangių medicininių prietaisų. Tačiau daugiau nei pusės brangių medicininių prietaisų panaudojimo intensyvumas mažas, o 7 proc. jų visiškai nenaudojami.
Gal visus mūsų politikos formuotojus iš tikrųjų verta oro balionu kokiems trims mėnesiams pakelti į orą?
Apie lipimą iš pelkės
Paskutinė istorija, manau, daugeliui mūsų yra viena žinomiausių, joje svarbi kiekviena detalė, todėl paklausykime jos iš paties Miunhauzeno lūpų: „Kitą kartą irgi raitas norėjau pelkėje peršokti per akivarą, kuris iš pradžių man pasirodė ne toks platus, kokį išvydau, atsidūręs pusiau šuolio. Tada aš skriedamas oru apsisukau ir grįžau atgal, kad geriau įsibėgėčiau ir šokčiau iš antro karto.
Bet ir antrąkart mano šuolis buvo gerokai per trumpas, ir aš pūkštelėjau į akivarą dar toli nuo krašto. Įsmukau ligi kaklo. Čia būčiau tikrų tikriausiai žuvęs, jei ne mano rankos stiprumas: čiupau sau už plaukų ir, gerai patraukęs, išvilkau ant kranto ne tik save, bet ir žirgą, kurį laikiau tvirtai suspaudęs kojomis.“
Ar galime valstybės investicijų programą įvardyti „pelke“? Ar galime drąsiai sakyti, kad skiriamos investicijos nuskęsta „pelkės akivare“ ir neduoda investicinės grąžos? Pabandykime atsakyti į šiuos klausimus, remdamiesi atliekant auditus surinktais įrodymais. Programai įgyvendinti kasmet skirdami apie 1 mlrd. eurų, per pastarąjį dešimtmetį panaudojome apie 11 mlrd. eurų valstybės lėšų. Visiems šiuo metu vykdomiems projektams užbaigti reikia dar apie 4 mlrd. eurų, taigi artimiausius ketverius metus nieko naujo į programą kaip ir negalėtume įtraukti. Ir tai nėra tikslus skaičius, nes vis dar nemenka dalis investicinių projektų paslėpti po vienos eilutės pavadinimu – tad tikrasis šių projektų mastas dar didesnis.
Šioje programoje turime projektų, vykdomų 20 ir daugiau metų. Pavyzdžiui, nuo 1999 m. vykdomas vieno iš universitetų pastato pritaikymas akademinei veiklai turi būti užbaigtas 2022 m. Ar tai reiškia, kad šiuos 23 metus pastatas yra netinkamas akademinei veiklai? Pavyzdžiui, šiemet pro „kiaurą žirgą“ paleidome 10 projektų, kuriems jau buvome išleidę daugiau nei 15 mln. eurų, finansavimą. Per pastarąjį dešimtmetį pristabdėme ar visiškai nutraukėme beveik 900 projektų finansavimą. Guodžia nebent tendencija, kad sustabdytų projektų vertę anksčiau skaičiuodavome šimtais, o pastaruoju metu – „tik“ dešimtimis milijonų eurų.
Kadangi trečdalis visų projektų kapstosi pelkėje vidutiniškai apie 10 metų, tai tęsiamas jų finansavimas, tai vėl sustabdomi jų „traukimo iš pelkės“ veiksmai, galime tik preliminariai pasiskaičiuoti, kokios valstybės investicijų sumos buvo įmestos „į pelkę“. O koks rezultatas su šiomis investicijomis pasiektas? Visų pirma, nenuoseklaus ir nepilno finansavimo projektai pabrangsta iki keturių kartų. Matyt, sąžiningo atsakymo niekas ir nenori išgirsti. Tikriausiai tikimės, kad ne mes, o pelkė su laiku pakeis savo strateginį mąstymą ir prioritetus. O galbūt kai kuriems darbas klampios pelkės sąlygomis tapo įprastu būviu. Kaip kitaip galima vertinti faktą, kad kasmet šimtus milijonų eurų projektiniam finansavimui sugebame skirstyti vadovaudamiesi 141 skirtinga tvarka.
Negalima įlipti į tą pačią upę, tačiau galima dar kartą įpulti į tą pačią balą. Kartą Miunhauzenas prasmego baloje jau be savo žirgo. Eidamas pelkėtu mišku, jis užsisvajojo apie paukščių kiaušinius, prarado budrumą, neįvertino grėsmių ir prasmego. Nevaldo nei kojų, nei rankų, o aplinkui gūduma. Situacija be išeities? Mūsų herojus mums primena: jei jūs gilioje baloje, o jūsų galva dar kyšo, neužmirškite, kad su ja galima ne tik kvėpuoti, bet ir strategiškai mąstyti. Nusimetus kepurę, jūsų plaukus pradės velti vėjas, jūsų galva taps krūmu, kuriame paukščiai suks lizdus ir dės kiaušinius. O kiaušinių būtinai kas nors ieškos. Suras, ištrauks ir jus. Taigi, turint tokio lygio problemą nereikia imtis jokių spontaniškų ar desperatiškų veiksmų, drumsti ir taip klampaus liūno, verčiau tiesiog netrukdyti kitiems sukti lizdų, dėti kiaušinių, t. y. pačiam papuolus į problemų liūną, bent jau netrukdyti kitiems daryti gerų darbų.
Požiūrį į pokyčius privalo keisti žmogus. Pelkė ar bala požiūrio nekeis.
