„Lietuva – tai šalis, kurioje skatinamas žmonių kūrybiškumas, saviraiška ir kurios gerovę kuria atsakingi, kūrybingi ir atviri žmonės“. „Vaizduotė, kūrybiškumas ir kritinis mąstymas vertinami kaip svarbūs šalies ištekliai ir yra ugdomi nuo mažens visą gyvenimą“. „Lietuvai reikia piliečių, kūrybingų asmenybių, nebijančių suklysti ir pripažinti savo klaidų“.
Tai mūsų visų valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2030“ žodžiai. Jie skirti ir viešajam sektoriui, ir verslui. Mums visiems. Ar mūsų strategijos nėra užpildytos Miunhauzeno skaičiais? Ar mūsų strateginis mąstymas neturi požymių, būdingų Miunhauzeno sindromui? Apie tai, apie barono Miunhauzeno pamokas ir apie kūrybiškumo ryšį su strateginiu mąstymu kalbėjau konferencijos „Signals 2019“ metu. Šiandien dalijuosi tuo, kas liko nepasakyta, kas liko pranešimo paraštėse.
Kas yra mąstymas? Tai protinio mąstymo procesas, kuris būdingas kiekvienam. Kas yra strateginis mąstymas?
Strategijos terminas buvo pradėtas naudoti dar IV amžiuje Rytų Romos terminologijoje, kuris reiškė meną ar mokslą būti generolu, gebančiu pasiekti vieną ar daugiau tikslų, neapibrėžtų sąlygų įtakoje. Tai apėmė taktiką, apgulties meną, logistiką ir kitus strateginius dalykus. Būtinybę turėti strategiją lėmė turimi riboti ištekliai tikslams pasiekti. Senovės Graikijoje ši sąvoka apėmė pagrindinius strategijos plano elementus: planavimą ir sprendimų priėmimą. Strateginis mąstymas neatsiejamas nuo kūrybinio mąstymo. Geriausias pavyzdys – šachmatai, kur šachmatininkas vienu metu ir žaidėjas, ir kūrėjas, kur kiekviena šachmatų partija yra kūrybinio mąstymo laboratorija. Jei kalbame apie organizaciją, tai strateginis mąstymas yra lyg jos vadovo minčių algoritmas ir žemėlapis, kuris sujungia organizacijos tikslus, uždavinius, planus, politiką, aplinkos veiksnius į visumą ir padeda vykdyti pokyčius. Greitai kintančioje aplinkoje strateginis mąstymas, o ne apskritai - mąstymas, tampa kertine šiuolaikinio lyderio kompetencija. Užstrigus reformoms, pokyčiams ar įklimpus į kitą sisteminę problemų pelkę, sėdintis ant peties abejonių velniukas dažniausiai kužda: „neverta vargti dėl visumos, gelbėkis vienas, pasitikėk manimi, dar niekam nepavyko išsikelti iš balos ir save, ir visą sistemą“. Tik strateginis mąstymas tokiais atvejais padeda surasti sprendimą ir įveikti pokyčių baimę. Mąstymas visais laikais buvo ir tebėra visų autokratinių režimų didžiausias baubas, todėl buvo naikinami ir tie, kurie mąstė strategiškai, ir tie, kurie mąstė kitaip.
Strateginis mąstymas nėra įprastas žmogaus prigimčiai
Jis reikalauja strateginių sprendimų, kurie daro poveikį ne vienai problemai, o jų visumai. Strateginis mąstymas reikalauja kūrybiškumo, atsakomybės prisiėmimo, pasiaukojimo. Susitaikymo, jog bus klaidų. Bus be gailesčio baudžiančių už kiekvieną suklupimą. Mūsų, žmonių, komforto zona – būti būryje, gentyje, minioje. Strateginis mąstymas iš žmogaus kartais reikalauja drąsos atsidurti vienam prieš visus. Ar nebijome mąstyti strategiškai, ar mokomės mąstyti kūrybiškai savo darbe? Tikriausiai pamenate, barono Miunhauzeno darbotvarkėje nuo 8:00 iki 10:00 būdavo numatytas žygdarbio atlikimas. Ar mums reikalingas žmogus, kuris kasdien išvyksta ne šiaip į darbą, o atlikti žygdarbio? Prieš pradėdami nagrinėti kūrybiškumo ryšį su strateginiu mąstymu turime atsakyti į tris su Miunhauzenu susijusius klausimus.
Literatūrinis personažas ar istorinė asmenybė?
Miunhauzenas įnešė daugybę sumaišties ir gyvenime, ir literatūroje, ir moksle. Daug kas nustemba, jog jau yra įrodyta, kad toks žmogus gyveno. 1720 m. gegužės 11 d. Vokietijoje, gražiame Vėzerio upės slėnyje esančiame nedideliame Bodenwerder miestelyje, gimęs Hieronymus Karl Friedrich von Münchhausen būdamas trylikos atvyko į Peterburgą, o nuo septyniolikos metų jau dalyvavo rusų kariuomenės žygiuose, keliavo per šiaurės Prūsiją, Lenkiją, Klaipėdos kraštą, buvo apsistojęs Rygoje. 1744 m. jam net teko vadovauti garbės paradui Rygoje pasitinkant tuomet princesę Sofiją, vėliau tapusią Rusijos imperatore Jekaterina II. Tais pačiais metais vienoje Rygos cerkvių jis susituokė su Rygos miesto teisėjo dukra, su kuria pragyveno kartu 46 metus iki jos mirties, vaikų nesusilaukė. Nors Rusijos imperatorė Ana garsėjo savo skūpumu apdovanojimams, tačiau Hieronymus Karl Friedrich von Münchhausen vadovybės buvo įvertintas kaip drąsus ir išradingas karininkas ir tokį apdovanojimą gavo. Jis iki šių dienų puošia jo namus Bodenwerder. Po šešerių metų karinės tarnybos Rygoje - tikėtina, šiuo gyvenimo periodu jis pamėgo medžioklę - su šeima grįžo namo į Bodenwerder. Miunhauzenas gyveno Bodenwerder iki pat savo mirties 1797 m. vasario 22 d., čia buvo ir palaidotas. Argi nesimboliška, jog name, kuriame gimė, gyveno ir mirė Hieronymus Karl Friedrich von Münchhausen, šiandien yra įsikūrusi Bodenwerder miesto savivaldybė? Beje, yra suskaičiuota, kad per visą Miunhauzenų giminės istoriją nuo XII a. šią pavardę nešiojo apie 1300 Miunhauzenų, šiandien gyvena dar apie pusė šimto. Mūsų herojus savo garsios giminės medyje buvo 701-as. Giminėje buvo daug garsių žmonių. Kai kuriuos savo kūryboje mini rašytojas Stendalis, taip pat buvo samdomų karių, kurie iš karo grobio pirko pilis, buvo mokslininkų ir universitetų įkūrėjų, buvo kelios dešimtys rašytojų ir mėgstamiausias Trečiojo Reicho poetas, dar aštuoni iš Miunhauzenų buvo tapę įvairių Vokietijos žemių ministrais, o vienam teko garbė eiti net Prūsijos ministro pirmininko pareigas.
Kaip atsirado Miunhauzeno istorijos?
Savo gimtojo miesto kaimynų ir medžiotojų būrelyje tikrasis Miunhauzenas mėgo praskaidrinti nuobodų gyvenimą ir dalytis istorijomis, kurios pradžioje ėmė sklisti iš lūpų į lūpas, o vėliau anoniminio autoriaus, manoma, vieno iš kaimynų arba net giminaičio, buvo užrašytos ir publikuotos jam dar gyvam esant. Istorijos populiarėjo neįtikėtinu greičiu ir tapo folkloru. Tikrasis Miunhauzenas buvo šokiruotas ir visiškai nesidžiaugė netikėtai jį užplūdusiu populiarumu. Ramius namus užplūdo gerbėjų laiškai iš viso pasaulio, o turistų lyg piligrimų būriai iš visos Europos, norintys pamatyti gyvą Miunhauzeną, tiesiog apgulė namus. Miunhauzenas norėjo net kreiptis į teismą ir įrodyti, jog apie skrydį ant patrankos sviedinio jis niekam nepasakojo, tačiau teismai neįvyko, nes leidėjai buvo anoniminiai. Tai vienas rečiausių atsitikimų istorijoje, kai reali asmenybė tapo literatūriniu personažu dar būdamas gyvas ir dar savo tikruoju vardu. XVIII a. pasirodęs literatūrinis herojus visus nustebino savo tikru egzistavimu, tuo tarpu, pirmųjų leidinių apie Miunhauzeno nuotykius autoriai net kelis šimtmečius liko nežinomais. Savo laiku anonimiškai pas skaitytojus atėjo ir Guliverio herojus. Įdomu tai, kad istorijos apie baroną Miunhauzeną pirmą kartą pasaulį išvydo 1781 m. viename iš Berlyno humoro žurnalų. Vėlesniu 1785 m. leidiniu anglų kalba pasirūpino nuo savo kreditorių ir policijos Londone besislapstantis vokiečių rašytojas Rudolf Erich Raspe (1736–1794). Leidinio pratarmėje jis savo skaitytojus kvietė išmokti atpažinti tikrąjį melą: „(...) kaip kartais būna sunku į kvailas galvas įvilkti sveiką supratimą ir kaip lengva, iš kitos pusės, kokiam nors įžūliam rėksniui savo klykimu užgožti visą visuomenę“. Dar po metų (1786 m.) mėgęs tuometinę valdžią, jos primityvų mąstymą ir privilegijas aštriai pašiepti vokiečių poetas Gottfried August Bürger (1747–1794) išvertė leidinį į vokiečių kalbą, kai kurias vietas perrašė bei praturtino papildomomis barono nuotykių istorijomis. Pratarmėje G. A. Burger teigia tikįs, jog „ši knyga gali priversti pergalvoti savo elgesį kai kuriuos žinomus parlamento rėksnius“. 1789 m. vokiečių šventikas ir teologas Heinrich Theodor Ludwig Schnorr (1760-1835) gyvendamas Danijoje išleido savo laiku labai populiarius, o šiandien daugelio primirštus Miunhauzeno istorijų papildymus. Kaip minėjau, visų minėtųjų autorystė buvo nustatyta tik vėliau, XIX a. pirmoje pusėje, jau po jų mirties. Gyvenimo pabaigoje tikrasis Miunhauzenas ne tik susitaikė su likimu, tačiau ir susigyveno su personažu. Liudininkai pasakoja, kad ir prieš pat savo mirtį, likęs visiškai vienišas, jis nepraleido progos pajuokauti. Kai slaugė jo paklausė, kaip jis prarado du kojų pirštus (iš tikrųjų jis juos nušalo tarnybos Rusijoje metu), jis be jokios ironijos atsakė: „Medžioklėje man juos nukando baltasis lokys“.
Kodėl šios istorijos mums svarbios?
Ne nuotykių knygą mums paliko jos autoriai. Miunhauziada buvo kuriama su viltimi, kad ateis laikas, kai bus įvertintas kūrybiškumas, bus atrasta tikroji Miunhauzeno istorijų prasmė. Tai XVIII amžiaus, istorijoje vadinamo Švietimo amžiumi, kūrinys. Švietėjų idėjinis judėjimas kvietė žmones mokytis mąstyti savarankiškai. Kritikuoti valdžią labai pavojinga. Valdžios nuodėmės buvo apnuoginamos per alegorijas, politinius pamfletus ir socialinės satyros žanrą. Nors visi kūriniai yra pilni labai tikslių detalių iš realaus Hieronymus Karl Friedrich von Münchhausen gyvenimo, tačiau galima leidinių autorių pažintis su tikruoju Miunhauzenu liko iki galo neįrodyta. Vokietijoje jau jautėsi artėjančios Didžiosios Prancūzijos revoliucijos nuotaikos, todėl apie knygą be gailesčio atsiliepė valdžiai palankūs kritikai, tuo pačiu ją dar labiau išpopuliarindami visuomenėje, kuri troško pokyčių. Ir iki šių dienų populiariausia išliko būtent G. A. Burger išleista Miunhauzeno istorijų versija. Deja, už šią knygą autorius honoraro negavo, nors šis dorasis žmogus visą gyvenimą grūmėsi su skurdu, būdamas vos 47-erių, absoliučioje vienatvėje ir skurde jis ir mirė. Į Miunhauzeno istorijų prasmę nuo XX a. pradėta žiūrėti kur kas giliau. Tyrėjai pradėjo atkreipti dėmesį, jog tikroji kūrinio idėja yra kupina švietėjiškų idealų ir paslėptos kritikos smukusioms tuometinėms moralės normoms. Neužmirškime, G. A. Burger kūrybos metas buvo ir tokių asmenybių, kaip poeto ir dramaturgo Friedrich Schiller bei literatūros klasiko ir humanisto Johann Wolfgang von Goethe, kūrybos metas. G. A. Burger pratęsė Renesanso humanisto François Rabelais ir politinių pamfletų autoriaus Jonathan Swift socialinės satyros žanro liniją. Tikėtina, tam, kad pilką kasdienybę logiškai priešpastatytų ateities pasauliui, kuriame iš tikrųjų žmonės galėtų gyventi pasitikėdami, visų pirma, savo jėgomis.
Kviečiantis visus žmones pokyčiams Miunhauzeno herojus jau pabuvojo visuose žemynuose, šalyse, veikė ant žemės, vandenyje ir net kosmose aplankė ne vieną planetą. Per daugiau nei du šimtmečius nuo šio herojaus atsiradimo, kai kurios, buvusios anksčiau aktualiomis, problemos, bėgant laikui, keičiantis pasauliui, keitėsi, jas keitė naujos aštrios problemos. Pamažu kito ir plėtėsi istorijų prasmių simbolika, tačiau visos jo tebėra aktualios ir šių dienų visuomenei. Pamažu per kelis šimtmečius iš kelių linksmų istorijų išaugta iki visos miunhauziados: savo laiku buvo įsisukusi ir nacistinė ministro Gebelso propagandos mašina, vėliau buvo ir iki dabar tebekuriamos naujos knygos, pjesės, muzikinės komedijos, filmai, filosofijoje atsiranda Miunhauzeno trilema, matematikoje – Miunhauzeno skaičiai, medicinoje – Miunhauzeno sindromas, marketinge – Miunhauzeno efektas. O gal iš tikrųjų Miunhauzenas propaguoja sveiką protą, o jo istorijos – lyg vaistai nuo melo?
Miunhauzenas visada siekia rezultato. Jis niekada nepamokslauja, bet kviečia būti nepasyviems, veikti. Jis siekia viską sistemiškai patirti, išbandyti, pamatyti, išgyventi, galų gale, jis nebijo bijoti. Visada eina pasižiūrėti baimei į akis ir atkakliai ieško išeities iš kiekvienos situacijos. Nebijo klysti, nebijo pripažinti savo klaidas. Atkreipus dėmesį į baroną supančių žmonių ir jų tikslų primityvumą, pats Miunhauzenas pradeda atrodyti nebe toks ir juokingas. Miunhauzeno fantazijos laimi auditorijos simpatijas, nes mintyse yra lyginamos su realiame gyvenime matomu vaizdu. Miunhauzenas tikras pasakojimo profesionalas – visas istorijas jis pradeda paprastomis detalėmis, kurias visai nesunku įrodyti ir kurios sukuria pasitikėjimą su visų kartų ir net ateities kartų auditorija. Žmogui duota viena burna ir dvi ausys. Baronas labai vertina klausymąsi, todėl ne veltui pas jį į tarnybą patekdavo tie, kurie sugebėdavo išgirsti, kaip auga žolė. Vienoje pirmųjų istorijų jis kritikuoja kraštų, per kuriuos keliauja žiemos šalčių metu, kelių kokybę: „Aš teisingai galvojau, kad tada bus įmanomesni keliai per Šiaurės Vokietiją, Lenkiją, Kurlandiją ir Livlandiją, nes bus užšalusios ir apsnigtos klampynės, kurias įveikti esą dar sunkiau negu doros šventovę pasiekti – taip sako visi, kuriems yra tekę tenai važinėti. Tų kraštų valdžios yra gero žodžio vertos ir rūpinasi žmonių reikalais, na, bet kam leisti pinigus kelių taisymui, kad kai pašąla, tai ir taip nebešlapia“. Labai tikėtina, kad jis turėjo omenyje ne tik kelius, bet ir mūsų, žmonių, klystkelius...
Ar nesugrįžome į Miunhauzeno laikus?
Ar XXI amžiuje netrūkstama lyderių, kurie strategiškai mąstytų? Ar mūsų visuomenė nestokoja vėl, kaip XVIII amžiuje, švietėjiškų idealų? Ar nesusiduriame su švietimo problema? Jei šiandien apsimainytumėme su Miunhauzenu vietomis, ar jis patikėtų mūsų skaičiais, argumentais? Manau, Miunhauzeno istorijos mums paliko tris pamokas.
PIRMOJI PAMOKA – kurkime ištekliais ir patikimais duomenimis pagrįstas strategijas. Bet kokie skaičiai iš pelkės mūsų neištrauks. 2009 metais danų matematikas Daan van Berkel tokius skaičius, kurie patys save – kaip Miunhauzenas iš pelkės – pakelia į viršų, pavadino MIUNHAUZENO SKAIČIAIS. Įsivaizduokime, jei valdžia formuoja politiką neturėdama reikiamų patikimų duomenų pagrįstiems strateginio valdymo sprendimams priimti, kaupia duomenis, kurie sprendimams priimti yra nereikalingi, ar vykdo pertvarkas, nekuriančias esminio pokyčio. Tokiu atveju mums tikrai taip nepasiseks išsitraukti savęs kaip Miunhauzenui, nes pats į veiklos rezultatus orientuotas biudžetas yra diskredituojamas, kai teikiantieji duomenis mato, kad jų pastangos buvo betikslės, nes šie duomenys nepanaudojami priimant sprendimus.
ANTROJI PAMOKA - išsikelkime realius ilgalaikius strateginius tikslus ir sudarykime logišką tikslų pasiekimo grandinę. Jei susitarti dėl pokyčių mums nepadeda skaičiai, gal padėtų argumentai? Pavyzdžiui, ar galima įrodyti, kad baronas Miunhauzenas išsikėlė save už plaukų? Jis pats argumentą turi – anot herojaus, jei nebūtų savęs išsitraukęs, būtų tikrų tikriausiai žuvęs ir jo istorija būtų likusi pelkės dugne. Ar logiška? Miunhauzenas teigia, jog “sakant tiesą įžeisti neįmanoma“, tačiau ar tokia tiesa įtikinama? Vokiečių filosofui, kritinio racionalizmo atstovui Hans Albert (gim.1921) atrodo, kad bet kokios tiesos įrodymas susiduria su mąstymo fenomenu, kurį jis pavadino MIUNHAUZENO TRILEMA. Jis teigė, kad yra tik trys būdai arba jų deriniai, kaip galima pagrįsti kokį nors argumentą. Pirmas - sukonstruoti argumentų grandinę, kur tam tikra jos grandis remiasi dar iki galo neįrodytu argumentu. Antras - begalinė teiginių grandinė, kur vieną argumentą pagrindžia vis kitas argumentas. Trečias - teiginių grandinė, kur tam tikroje jos vietoje argumento teisingumui mes nustojame reikalauti jį pagrindžiančių įrodymų, o tiesiog priimame jį esantį teisingu. Deja, anot H. Albert, nė vienas iš šių būdų nepadeda tiesai, nes dėl begalinio argumentavimo patenkama į uždaro mąstymo ciklą arba argumentavimo sustabdymui trūksta loginio paaiškinimo. Taigi Miunhauzeno trilema – tai tikri mąstymo spąstai.
Šiandien tokiuose spąstuose yra dauguma politiką formuojančių institucijų, nes jų strateginių veiklos planų rezultatų kriterijai yra netinkami valstybės biudžeto programų pasiekimui vertinti. Kartais atrodo, kad visas mūsų viešasis sektorius sprendžia kažką panašaus į Miunhauzeno trilemą:
1. Išsikelti nerealius ilgalaikius tikslus, kurie iš principo negali būti pasiekti.
2. Išsikelti realius ilgalaikius tikslus, sudaryti logišką tikslų pasiekimo grandinę, tačiau žemiausiame – konkrečių programų, projektų ar procesų lygmenyje – pritrūkti laiko, kompetencijos ar finansavimo.
3. Išsikelti realius ilgalaikius tikslus, tačiau blogai sukonstruoti tikslų pasiekimo grandinę (kai pasiekti tarpiniai rezultatai negarantuoja, kad bus pasiekti ilgalaikiai tikslai) ir planuojant pamiršti prioritetus (tuomet nesvarbu, kokios geros bus programos, projektai ar procesai, nes mes darysime gerai, tačiau ne tai, ką reikia).
Kaip pastebėjo EBPO, paskutiniais XX a. dešimtmečiais viešojo sektoriaus veikla buvo vertinama ekonomiškumo, efektyvumo ir rezultatyvumo požiūriu, t.y. strateginis mąstymas buvo pagrįstas pasekmių analizės logika. XXI a. to neužtenka – dabar strateginio mąstymas turi apimti ir pokyčių tinkamumo logiką. Jos esmė slypi trijuose lygmenyse: pirmasis – tai vertybės, kuriomis vadovaujasi valstybės tarnautojai, antrasis – tai kūrybiškumas kuriant atsparias organizacijas ir tvarias strategijas, trečiasis – tai požiūris į viešąjį sektorių, kaip į investiciją, o ne išlaidas. Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ išsikeltas tikslas sudaryti sąlygas formuotis kūrybingai ir atsakingai asmenybei. Strategijoje teigiama, kad „kūrybingumas, atvirumas ir atsakomybė – tai vertybės, kuriomis turi būti vadovaujamasi priimant strateginius sprendimus viešojoje politikoje. Tačiau to nepakanka – pats valdymas turi būti kūrybingas, atviras ir atsakingas“. Ar galime patvirtinti, kad mūsų akys tai mato realiame gyvenime? Deja. Kaip antai, mūsų kolegos auditoriai iš Skandinavijos jau atkreipė dėmesį, kad dažnai vietoje konceptualaus strateginio mąstymo valstybėse paplito visuotinė mada visiems vienu metu be jokio mąstymo pulti ir spręsti tą pačią problemą. Taip niekada ir nelieka laiko esminėms reformoms ar pokyčiams. „Reikia turėti lokio protą, kad taip gerai nutaikytum laiką“, ironizavo baronas Miunhauzenas, tuo pačiu atkreipdamas dėmesį į tai, jog lokiai niekada nemąsto nei apie priežastis, nei apie pasekmes. Jis piktinosi ir tokia logika, kai vieną bitę pjauna du lokiai. Tuo labiau jausdavosi pažemintas, jei vietoje rimtų užduočių tekdavo dirbti atgrasius darbus, pavyzdžiui, turkų nelaisvėje jam teko ganyti sultono bites. Taip ir valstybės atveju, žmonių motyvacijai reikia skaidrių kriterijų, idėjų konkurencijos biudžeto programose siekiant prasmingų rodiklių bei aukštesnių tikslų.
TREČIOJI PAMOKA – neimituokime strategijų ir keiskime požiūrį į viešąjį sektorių. Kaip jau minėta, žiūrėkime kaip į investiciją, o ne išlaidas. Norintys išmokti mąstyti strategiškai turėtų analizuoti Miunhauzeno istorijas kaip alegorijas, nebijoti semtis iš jų kūrybiškumo ir naujų įžvalgų. 1951 m. britų gydytojas Richard Asher (1912–1969) pirmasis medicinos pasaulyje įvedė ir paaiškino naują terminą – „Miunhauzeno sindromas“. Dabar taip yra vadinami tokie susirgimai, kai žmogus ilgą laiką istorijomis arba veiksmais imituoja kokius nors negalavimus, siekdamas sau dėmesio, simpatijos, papildomų veiksmų iš aptarnaujančio juos personalo ar aplinkinių apskritai. Vėliau gydytojai pradėjo išskirti situacijas, kai dėmesio trokštantis asmuo imituoja ne savo paties, o kito jam artimo žmogaus problemas. Taip atsirado terminas – „deleguotasis Miunhauzeno sindromas“. Abiem atvejais tokiu elgesiu siekiama prailginti buvimo gydymo įstaigoje laiką, nepavykus, kreipiamasi vis į kitą įstaigą ir naujus specialistus.
Kaip atpažinti Miunhauzeno sindromą? Tokių būsenų identifikavimą apsunkina tai, kad, kaip taisyklė, šio sindromo paveikti žmonės būna nepaprastai giliai ir detaliai įsigilinę į visas medicinos profesijos detales, imitacijai naudojami įvairūs išradingi metodai, simuliacija būna tapusi centrine jų gyvenimo ašimi. Tai jiems padeda sukurti labai įtikinamas ir dramatiškas istorijas arba savo veiksmais daryti poveikį savo ar artimo žmogaus sveikatos simptomams. Gydytojams ir aplinkai daromas psichologinis spaudimas, nes argumentuojama ir prisidengiama kova už artimo žmogaus gyvybę. Gydytojai klaidinami, dažnai atsiranda perteklius įvairių testų ir procedūrų, kurios savo pašaliniais efektais dar labiau supainioja situaciją. Nuo neteisingų ir ne laiku duotų vaistų dozių, atsiranda komplikacijų, kurios pradeda daryti jau neišgalvotą, o tikrą neigiamą poveikį. Tokio simuliacinio elgesio priežastys dar nėra pilnai išsiaiškintos, o praktika netgi stebina. Pastebėta, jog Miunhauzeno sindromo paveiktieji, iki tol buvę nepaprastai draugiški ir paslaugūs savo gausiais patarimais, vėliau tampa netolerantiškais ir neigia savo elgesį net ir tais atvejais, kai jiems pateikiami faktiniai simuliacijos įrodymai. Tokiais atvejais bandoma ieškoti užtarimo kitose gydymo įstaigose save pateikiant kaip neteisingai apkaltintą auką. Prasideda naujas ciklas, nes net ir tokia konfliktinė situacija duoda rezultatą, t.y. pasiekiamas tikslas sulaukti išskirtinio dėmesio iš aplinkinių. Plečiantis interneto ir socialinių tinklų įtakai žmonių gyvenimui, atsirado galimybė imituoti savo problemas ir virtualiame gyvenime, skleisti ir populiarinti savo istorijas bei sulaukti įvairių interneto bendruomenių simpatijos ar užuojautos dar iki kreipiantis į gydytojus. 2000 m. britų psichiatrijos prof. Marc Feldman (gim.1944) tai pavadino „internetiniu Miunhauzeno sindromu“. Visais minėtais atvejais vienintelė efektyvi gydymo ir pokyčio priemonė – tai pokalbių terapija, kuri padeda keisti savo gyvenimo lūkesčius, mintis ir emocijas.
Ar mūsų strateginis mąstymas neturi požymių, būdingų Miunhauzeno sindromui? Ar iki galo neužbaigę investicinio projekto, dešimtmetį skirdami tik dalines jo gyvasties palaikymo injekcijas, nepaverčiame šio projekto iš sveikos idėjos jau tikru ligoniu? Kodėl darydami elementarias išlaidas imituojame investicijas? Pavyzdžiui, organizuojame zoologijos sodo 80-mečio šventę ar išleidžiame mokyklinius sąsiuvinius su vaizdinga informacija apie klimato kaitą ir teigiame, kad tai prisidės prie klimato kaitos lėtėjimo. Gaminame stalo kalendorius su atliekų išvežimo grafikais ir tikime, kad taip padėsime savivaldybių aplinkos apsaugai. Ar tai ne miunhauziada? Taip, kūrybiškumas yra svarbi strateginio mąstymo sąlyga, bet nepadoru jį pasitelkti imituojant investicijas. O gal nereikalingomis, neefektyviomis išlaidų injekcijomis sąmoningai kuriami sisteminiai negalavimai? Atsiranda galimybė tokioms sritims rodyti rūpestį, pelnyti su jomis susijusių žmonių dėmesį. Kol valstybės pažangos strategijos tikslai kabo aukštai pririšti prie vėtrungės, toliau leidžiami pinigai išpuoselėtiems šaligatviams su suoliukais ir prabangiais šviestuvais iki kapinių. Bus šviesu, patogu ten nuvykti visiems. Visiems, kurių taip gaila, kuriais taip rūpinamasi. Pokyčių simuliacija - nėra strateginio mąstymo požymis.
Miunhauzenas taip pat nėra strateginio mąstymo pavyzdys
Tai kaip jam pavyko išsitraukti save iš pelkės? Pabaigoje leiskime sau nusišypsoti. Tikėtina, dalis sėkmės slypi jo žirgo kilmėje. Baronas Miunhauzenas viešėjo Lietuvoje pas grafą Pšobovskį ir iš jo gavo dovanų lietuvišką žirgą. Miunhauzenas labai juo didžiavosi, lygino jį net su legendiniu Aleksandro Makedoniečio žirgu Bucefalu. Lietuviškas žirgas mokėjo skrieti ir žemyn galva, tai trukdė mūsų herojui mąstyti, tačiau jis teigia žinojęs kurią vietą (nors diplomatiškai ją nutyli) žirgui pakutenti, kad pastarasis atsiverstų atgal. Taigi, jis buvo vienintelis tikras ir nebylus barono žygių liudininkas. Jo lietuviška kilmė ne kartą pabrėžiama barono pasakojimuose, ir jei tai nebūtų svarbu – baronas to tikrai nebūtų minėjęs. Noriu atkreipti dėmesį, jog Miunhauzenui visame pasaulyje išgarsėti padėjusį lietuvišką žirgą įamžino genialusis prancūzų dailininkas Gustave Doré (1832–1883). Jei pamąstysime, turime gi, kuo didžiuotis! Tapdamas kovos su blogiu simboliu, Miunhauzenas pratęsė riterių romanų tradicijas, tačiau nepratęsė Don Kichoto „kovos su vėjo malūnais“ tradicijos. Jei Don Kichotas būtų turėjęs lietuvišką žirgą, galbūt ir jo istorijos galėjo baigtis visai kitaip? Priešingai nei rašytojo Miguel de Cervantes herojus, Miunhauzenas neturėjo ginklanešio, neturėjo širdies damos, tačiau turėjo tikslą, neišsenkantį optimizmą, kurio šiandien mes labai stokojame, ir kasdien išvykdavo ne šiaip į darbą, o atlikti žygdarbio raitas ant... lietuviško žirgo!
Su savo kantriu skaitytoju norėčiau atsisveikinti paties Miunhauzeno žodžiais: „Supraskite, baronas Miunhauzenas garsus ne tuo, kad skraidė ar neskraidė, o tuo, kad nemelavo. Aš supratau, kur jūsų bėda: jūs per daug rimti. Rimta veido išraiška – tai dar nėra proto požymis. Visos kvailystės pasaulyje daromos būtent su tokia veido išraiška. Šypsokitės, gerbiamieji! Šypsokitės!”
