Istoriniai ginčai paliečia mūsų tapatybę ir supratimą apie kultūrinę aplinką bei mūsų santykį su praeitimi. Šie konfliktai yra daugiaplaniai ir ilgai trunka skirtingose visuomenėse. Jie tai atgyja, tai vėl užgęsta.

Neilgai teko laukti Lenkijos ir Ukrainos konflikto dėl istorinės atminties bei paminklų. 2015 m. Ukrainos Rada priėmė nutarimą, šlovinantį UPA (Ukrainiečių sukilėlių armijos, veikusios 1942–1954 m.) veiksmus, kuriais siekta šalies nepriklausomybės. Šis žingsnis supykdė Lenkijos valdančiuosius. 2016 m. jos Seimas 1943 m. UPA įvykdytas lenkų žudynes Volynėje pripažino genocidu. Tačiau sprendimą pasmerkė Ukrainos nacionalinės atminties instituto direktorius Volodymyras Viatrovičius ir šalies prezidentas Petro Porošenka. Ukrainos karinio pogrindžio smerkimą lydėjo paminklų vandalizavimo bangos Lenkijoje. Manoma, kad ten įamžintos 46 ukrainiečių atminties vietos. Dalis jų – paminklai UPA kovotojams. 2014–2016 m. vandalai sunaikino ar apgadino 15 ukrainiečių paminklų Lenkijoje. Ukraina teigia, kad šie vandalizmo aktai nesulaukė oficialiosios Varšuvos pasmerkimo, tuomet lenkų komentatoriai atsakė, esą nukentėjo tik nelegaliai pastatyti paminklai. Santykiai ypač pablogėjo lenkų radikalams 2017 m. balandį sugriovus Hrušovicų kapinėse pastatytą paminklą UPA kovotojams, žuvusiems mūšyje su Lenkijos kariuomene 1946-aisiais. Ukrainos institucijos ėmėsi simbolinių atsakomųjų žingsnių. Lenkijos tyrėjams uždrausta tęsti darbus, kurių tikslas – ekshumuoti Pirmojo pasaulinio karo, Volynės žudynių, Stalino represijų ir kitų masinių žudynių aukas bei įamžinti jų atminimą. Pasigirdo balsų abiejose sienų pusėse, kad Lenkija ir Ukraina tampa istorinių diskusijų įkaitėmis, tarp šalių gal net prasideda šaltasis karas. Lenkijos vicepremjero Piotro Glinskio bei Tautos atminties instituto direktoriaus pavaduotojo Krzysztofo Szwagrzyko atminčiai ir paveldui išsaugoti skirtas vizitas Ukrainoje nedavė laukto rezultato. Po šių derybų Lenkijos užsienio reikalų ministras Witoldas Waszczykowskis karštakošiškai pareiškė neleisiąs atvykti į Lenkiją tiems, kurie prisideda prie UPA kulto kūrimo Ukrainoje. Sunerimusi Ukrainos užsienio reikalų ministerija suskubo nuleisti garą ir pareiškė, kad būtina laikytis krikščioniškojo principo „atleidžiame ir prašome atleidimo“. Abiem partneriams reikia eiti abipusio susitaikymo keliu ir neprimesti vieni kitiems savo požiūrio. „Paminklų karą“ gali užbaigti Konstantino Jelisejevo, Ukrainos prezidento administracijos vadovo pavaduotojo, ir Krzysztofo Szczerskio, Lenkijos prezidento patarėjo, susitikimas Krokuvoje 2017 m. lapkričio 17 d. Jame siekta sustiprinti šalių partnerystę ir atnaujinti dvišalį bendradarbiavimą, rengiamasi atnaujinti ES Rytų partnerystės politiką. Atrodo, kad abipusiai interesai laimės, tačiau akivaizdu, kad abi šalys atsainiai vertina kaimynų emocijas dėl istorijos simbolių, kurie nepriimtini lenkų ar ukrainiečių daugumai. UPA nusikaltimai civiliams Volynėje gana išsamiai ištirti. Tačiau lenkų tiesa negirdima Ukrainoje. Kodėl? Užmirštama, kad Lenkija savo tapatybės politikoje tęsia etninio nacionalizmo tradiciją, susiformavusią XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Ši tradicija nesusijusi su Abiejų Tautų Respublikos (ATR) tapatybės formomis ir veda prie konfliktų su etniniais lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių nacionalizmais. Lenkijoje vengiama įsisąmoninti tapatybės skirtumus šiandien ir praeityje, mėginama vienašališkai savintis ATR paveldą.

Politikai, sąmoningai ar nesąmoningai norėdami iššaukti praeities fantomus, neria į atminties ir paminklų karus.

Lenkija taip pat vienašališkai kritikuoja ukrainiečių požiūrį į UPA ir mato vien tariamą Ukrainos elito ir piliečių pritarimą UPA nusikaltimams. Analitikai pabrėžia, kad, skirtingai nei linkę manyti eiliniai Lenkijos piliečiai, UPA šlovinimas Ukrainoje susijęs ne su genocidu, bet su žūtbūtinės kovos už nepriklausomybę įprasminimu ir pasipriešinimu sovietizacijai bei Rusijos įtakai. Kurtas Lewinas, komentuodamas šiuolaikinių psichologų ir politikų „užsiciklinimą“ ties praeities problemomis, rašė, kad praeitis nedaro įtakos dabarčiai, kol praeities vaizdiniai nėra aktualizuojami. Jei aktyviai gaivinsime praeities įvykius ir vis iš naujo juos išgyvensime, jie gali neigiamai paveikti mūsų dabarties elgseną ir sprendimus. Tad politikai, sąmoningai ar nesąmoningai norėdami iššaukti praeities fantomus, neria į atminties ir paminklų karus. Žmogaus atminties specifika ir negebėjimas užmiršti trauminių patirčių padeda politikams siekti neretai ciniškų politinių tikslų. Varšuvos universiteto profesoriaus Andrzejaus Szeptyckio žodžiais tariant, tiek Lenkijos, tiek Ukrainos politikai eina plonu ledu, nes istorinę atmintį sunku suderinti su strateginės partnerystės poreikiu. Nereikia nė sakyti, kad šiais prieštaravimais ir ledo plonumu aktyviai naudojasi didžioji kaimynė rytuose. * Senovės Graikijos atminties deivė Šarūnas Liekis yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Vilniaus politikos analizės instituto Patarėjų tarybos prezidentas