Asmeninis archyvasBesibaigiantys metai turėjo praplatinti valstybės biudžeto diržą bent keliomis skylutėmis. Įvykiui ruoštasi net tris šios vyriausybės kadencijos metus. Dėliotos ir su visuomene aptarinėtos mokesčių reformos detalės. Tačiau žadėti pakeitimai atidėlioti, laukiant visų jų supakavimo į bendrą paketą.
Galiausiai, kone viskas atidėta kitiems metams, o greičiausiai – naujai išrinktam Seimui. Tačiau „laikinas“ bankų mokestis buvo įvestas žaibišku greičiu. Tad metams baigiantis greičio perjungimo pamokas verta apibendrinti.
Nesėjant kviečių, subujoja piktžolės
Jeigu dar pirmaisiais kadencijos metais pelno mokestis būtų perkeltas ant dividendų, visiškai neapmokestinant investicijų, jau būtume sulaukę vaisių. Įmonių investicijos pagaliau šautų į viršų ir leistų pereiti prie aukštesnės pridėtinės vertės kūrimo, ką ir buvo užsibrėžusi ši Vyriausybė. Vadinasi, jau dabar praplatėtų ir biudžeto diržas. Nieko nenuskriaudus, niekam nenukentėjus. Tačiau ryžto šiai reformai pritrūko.
Mainais buvo pažadėta pratęsti investicinio projekto nuostatos galiojimą, naikinant ją apsunkinančius biurokratinius reikalavimus, o taip pat ir įgyvendinti momentinį ilgalaikio turto nusidėvėjimą. Tačiau ir čia delsimas kainavo įmonėms didžiulį neapibrėžtumą – iki pat metų pabaigos tvyrojo nežinia, ar bus pratęsta investicinio projekto nuostata. Ir nors paskutiniu momentu ji buvo priimta drauge su biudžetu (o, galingasis deadline), pažadas panaikinti biurokratinius apsunkinimus taip ir liko neįgyvendintas. Tad galimybė investuoti lengviau ir toliau bus prieinama nedaugeliui. Momentinį nusidėvėjimą nutarta svarstyti kitais metais. Įmonių investicijoms stringant, ir biudžeto pajamoms tai reiškia stagnaciją.
Tad visai neatsitiktinai pasitikėjimas privačių investicijų galia padidinti žmonių gerovę, o tuo pačiu ir biudžetą užleido vietą įnoriui padidinti biudžetą bet kokiomis, net ir itin prieštaringomis priemonėmis. Mokesčių pakete atsiradę progresiniai mokesčiai (kukliai vadinami papildomais 5 ir 7 proc. GPM) sukėlė tikrą audrą investiciniam klimatui. Jų nebuvo nei Vyriausybės programoje, nei koalicijos sutartyje, neaptarti jie ir mokesčių peržiūros darbo grupėje su socialiniais partneriais.
Nors toks sumanymas strigo, pati iniciatyva smogė mūsų investiciniam klimatu. Kuris ir taip kenčia dėl geopolitinės situacijos. Net startuolių bendruomenė, dėl kurios neva ir buvo siūloma įvesti suminį progresinį mokestį mainais į sumažintą darbo užmokesčio GPM (nuo 32 iki 27 proc.), anuomet pareiškė, kad tokie „mainai“ yra neadekvatūs, kad žala neatsveria naudos. Juk ekonomikos dalyviams progresiniai mokesčiai reiškia signalą, kad čia yra investicijų perteklius, ir naujų – nelaukiama.
Tad skaudžiausiu šių metų virsmu tikrai galima įvardinti pasikeitusį supratimą apie būdus biudžetui padidinti. Siekį įgalinti žmones ir įmones sukurti daugiau gerovės pakeitė mechaninis skaičiavimas, kaip nuo jų nukirpti daugiau.
Greitas maistas biudžetui – bankų derlius
Dar vienu virsmu tapo staigiai it žaibas kirtusi solidarumo mokesčio idėja. Jos įgyvendinimas valdžios galias pademonstravo perdėm valiūkiškai: mokestis prasmuko, apeinant visas teisines procedūras ir būtinąjį pusės metų įsigaliojimo laikotarpį, nes tiesiog buvo pavadintas ne mokesčiu. Svajonės apie naujo banko atėjimą pakibo ant plauko.
Į bankų mokestį verta pažvelgti platesniu žvilgsniu: Europos Centrinio Banko (ECB) pinigų politika paleido infliacijos bangą, paskui užtraukė rankinį stabdį ir sukėlė palūkanas, o galiausiai kritikos strėlės dėl to buvo paleistos į komercinius bankus. Dalis verslo bendruomenės buvo linkusi pritarti bankų apmokestinimui. Tačiau precedentas yra pavojingas visiems – pasirodo, visų gerbiamas teisines procedūras galima nesunkiai apeiti, o bet kuris sektorius gali būti apmokestintas papildomai, jeigu rodo išskirtinius rezultatus. Tad, kas gi kitas?
Beje, solidarumo įnašu apmokestinamas net ne bankų pelnas, o grynosios palūkanų pajamos – todėl mūsų bankai negali nei adekvačiai perduoti ECB pinigų politikos signalų, nei konkuruoti su kitais euro zonos bankais. Iš esmės keičiasi veiklos modelis. Tik trys kitos euro zonos šalys įvedė panašų mokestį, 16 šalių jų nesvarstė arba atsispyrė tokiai pagundai. Svarbu, kad ir pats ECB išsakė svarius argumentus prieš lietuviško solidarumo mokesčio įgyvendimą, tačiau į tai iš esmės nebuvo atsižvelgta. Ar šis mokestis liks laikinas, taip pat nežinia – deja, patirtis su laikinu PVM ir nuo 15 proc. iki 20 proc. „valstiečių“ valdymo metais padidintu bankų pelno mokesčiu rodo, kad laikinumas – tik priedanga. Su laiku mūsų valdžia turi gan familiarų santykį.
Kada ir kaip patogu
Ar galima teigti, kad gauti greito maisto iš bankų solidarumo mokesčio politikams puikiai pavyko? – Per šiuos metus bankai jau sumokėjo apie 160 mln. eurų. Tačiau viena problema – šie pinigai patenka į bendrą biudžetą. Klausimas, ar valstybės institucijoms pavyko panaudoti lėšas taip pat greitai, kaip jos buvo gautos, kol kas lieka retorinis.
Didysis 2024-ųjų iššūkis: ekstremaliomis sąlygomis valstybei svarbu turėti ne tik daugiau išteklių, bet ir stiprias, greitai reaguojančias ir efektyviai veikiančias valdžios institucijas. O susitvarkyti su jomis bei jų funkcijomis taip pat greitai, kaip su bankais, mums, deja, nepavyksta.
Todėl valstybės prioritetu turėtų būti valstybės institucijų optimizavimas, finansuojant tik visuomenei aktualių tikslų pasiekimą, o ne procesų vykdymą. Tai leistų nukreipti išteklius į saugumo užtikrinimą ir sutaupyti ten, kur jie šiandien išbarstomi.
Vis dažniau kalbant apie karo grėsmę, valstybės institucijų tikslai turi būti skubiai atnaujinti, orientuojantis būtent į šalies saugumą. Kol tai nepadaryta, mechaniškai padidinti biudžeto ištekliai mums nepadės. Plačiai aptarinėjamas karo mokestis padidintų surenkamas lėšas, tačiau pats savaime nepadarytų mūsų valdžios stiprios, greitai reaguojančios ir efektyvios. Tokios, kokios mums reikia. Ir greitai.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė
