Meniu
Prenumerata

sekmadienis, gegužės 19 d.


KOMENTARAS
Mokesčių mokėtojų teisėms jau 250 metų
Reda Simonaitytė
LLRI
Reda Simonaitytė.

Kas ir kokiu mokesčiu turėtų būti apmokestinamas, kokiu būdu ir kokiam tikslui tai turėtų tarnauti? Klausimai – seni kaip pasaulis.

Tam, kad į juos atsakyti būtų lengviau, dar 1776 m. veikale „Tautų turtas“ škotų ekonomistas ir filosofas Adamas Smithas suformulavo keturis apmokestinimo principus. Jo teigimu, mokesčiai turėtų būti proporcingi tam, kokią naudą žmogui kuria priklausymas visuomenei. Tai tarsi „valdymo išlaidos“, kurios tenka konkrečios įmonės akcininkams – mokesčių mokėtojams. Tad ir tokioms prievolėms kaip prabangos mokestis A. Smithas neprieštarauja. Didesnieji akcininkai lėšų įneša daugiau, mažesnieji – mažiau.

Ne mažiau svarbus ir kitas apmokestinimo principas – mokestis, kurį kiekvienas asmuo privalo mokėti, turi būti aiškus, mokesčių mokėtojas turi žinoti, kiek, kada ir kaip turės mokestį sumokėti. Jokia mokesčių administratoriaus arba valdžios institucijų savivalė negalima. Iš anksto žinomi ir nuspėjami mokesčiai leidžia žmonėms planuoti investicijas, didinti produktyvumą ir jaustis saugiai. Jei šis principas užtikrinamas, mokesčių mokėtojai gali išvengti mokesčių įstatymų, išaiškinimų, deklaracijų formų painiavos. Tai palengvina administracinę naštą – jiems paprasčiau apskaičiuoti, deklaruoti ir įvykdyti mokestines prievoles. Priešingu atveju kyla rizika, kad mokesčio mokėtoju gali būti pasinaudota – mokestinė pareiga mokesčių mokėtojui nuleidžiama iš viršaus, o nepaklusus gresia baudos. Rizika tik didėja, jei taisyklės, kuriomis mokesčiai yra nustatomi, sudėtingėja, dažnai keičiamos ir plečiamos.

Trečias A. Smitho apmokestinimo principas – panašus, tačiau ne mažiau reikšmingas: „Kiekvienas mokestis turi būti renkamas tuo metu arba tokiu būdu, kad mokėtojui būtų patogiausia jį sumokėti.“ Kuo procesas patogesnis, tuo mokesčių mokėtojas gali daugiau išteklių skirti vertei kurti.

Naujų mokestinių pakeitimų šviesoje Lietuvos mokesčių sistemos nenuoseklumas ir nenuspėjamumas tampa vis ryškesnis.

Mokesčių administravimas neturėtų daryti neigiamo poveikio išteklių paskirstymui ir naudojimui ekonomikoje ir tikrai neturėtų kainuoti daugiau nei patys mokesčiai. Apie tai kalba ketvirtasis apmokestinimo principas. „Kiekvienas mokestis turėtų paimti kuo mažiau iš žmogaus kišenės ir laikytis nuo jos kuo atokiau, siekiant išvengti nerealizuotų pajamų dėl mokesčių naštos, jos kuriamų iškraipymų ir neigiamų paskatų“, – rašė A. Smitas. Neefektyvus išteklių paskirstymas ekonomikoje gali gimti dėl per didelių kaštų, patiriamų surenkant ir administruojant mokesčius. Taip pat įmonei smarkiai sumažinus gamybos pajėgumus dėl didesnio paklausių produktų apmokestinimo. Blogiausia, kai padidėjusi mokesčių našta gyventojus ir įmones verčia vengti mokesčių ir trauktis į šešėlį. Geri norai kartais turi neigiamų padarinių: noras padidinti mokestines pajamas veda į jų praradimą.

Kodėl net ir praėjus beveik ketvirčiui amžiaus svarbu kalbėti apie A. Smitho suformuluotus apmokestinimo principus? Todėl, kad jie primena: mokesčių mokėtojai turi ne tik pareigas, bet ir teises.

Pavyzdžiui, teisę į efektyvią ir stabilią mokesčių sistemą. Kitaip tariant, mokesčių sistema neturėtų sukelti perteklinės naštos valdžiai ir mokesčių mokėtojams, o pastarieji turi turėti galimybę pasiruošti mokesčių pokyčiams.

Ir nors atrodo deklaratyvios, mokesčių mokėtojų teisės iš tiesų veikia, ir pagal tai, kiek į jas atsižvelgiama, galima įvertinti, kokį santykį su gyventojais kuria valstybės institucijos. Ar jose mokesčių mokėtojas yra laikomas klientu ar tarnu?

Štai Finansų ministerijos pavasarį pateiktame mokestinių pasiūlymų pakete buvo numatyti papildomi 5 ir 7 proc. gyventojų pajamų mokesčio tarifai jungtinėms pajamoms. Tai taisyklė, kuri baustų aukštesnes pajamas gaunančius gyventojus, padidintų mokesčių ir administravimo naštą, nulemtų neefektyvų išteklių paskirstymą ekonomikoje. O turėtų būti priešingai – mokesčiai užtikrina bazinius visuomenės poreikius, tačiau jų našta nevaržo ekonominio aktyvumo.

Į šią sąlygą neatsižvelgta ir priimant bankų solidarumo įnašo įstatymą. Kad ir kaip jis pavadintas, tai – mokestis, kuris neišvengiamai lems neefektyvų išteklių panaudojimą, mažins bankų atsparumą krizėms dėl gerokai sumažėjusių rezervų. Šio įstatymo priėmimas skubos tvarka taip pat rodo didelę nepagarbą mokesčių mokėtojams – įstatymai, numatantys naujus mokesčius, turi būti priimti ne vėliau kaip pusę metų prieš jiems įsigaliojant – ir pažeidžia esmines jų teises pasiruošti naujai mokestinei prievolei ir planuoti savo mokesčių naštos paskirstymą.

Šių mokestinių pakeitimų šviesoje Lietuvos mokesčių sistemos nenuoseklumas ir nenuspėjamumas tampa vis ryškesnis. Tai neišvengiamai keis mokesčių mokėtojų elgesį, jiems planuojant ir paskirstant savo mokesčių naštą Lietuvoje. Galbūt net ir užsienyje.

Kad ir kaip būtų, sunkiausias darbas jau padarytas. A. Smitas prieš beveik 250 metų nutiesė kelią tvariai, stabiliai ir efektyviai mokesčių sistemai. Mums belieka juo eiti.

Reda Simonaitytė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto jaunesnioji ekspertė.

BEREKLAMOS:

2023 06 21 06:45
Spausdinti