Visi žino puspilnės arba pustuštės stiklinės testą, kuris gali parodyti, ar jūs esate optimistas, ar pesimistas. Jis tikrai tiktų ir Lietuvos kovai su iš Rusijos kylančiomis hibridinėmis grėsmėmis.
Pabandykime tiesiog dar kartą sau išvardyti, apie ką kalbėjome per pastaruosius dvejus ar trejus metus, kai tas hibridines grėsmes minime tikrai dažnai.
Irinos Rozovos ir Mindaugo Basčio atvejai, susiję su galima Rusijos įtaka Lietuvos politikams. Ką ir kalbėti apie tyrimų taip ir nesulaukusias, bet potencialiai panašias grėsmes galbūt galėjusias atskleisti Petro Gražulio ir Artūro Skardžiaus istorijas.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimas, kurį atliekant išaiškinti ne tik įvairių grupuočių Lietuvoje bandymai „užvaldyti“ valstybę, bet ir „Rosatom“ bei kita iš Rusijos skleista ir gana sėkmingai šalyje tvirtinta įtaka.
Įvairiausi pirkimai strateginėse Lietuvos ūkio šakose ir objektuose (nuo „Lietuvos geležinkelių“ iki suskystintųjų gamtinių dujų terminalo) iš įmonių, susijusių net su Rusijos saugumo tarnyba FSB. Nesaugi ir net galbūt prieš Lietuvą potencialiai galima panaudoti programinė ir kita įranga net itin svarbiose šalies institucijose.
Daug diskusijų sukėlęs „Yandex“, „Revolut“ ir kitų Kremliaus savo tikslams potencialiai galbūt galimų išnaudoti bendrovių atėjimas į Lietuvą.
Nesibaigiančios diskusijos apie Rusijos įtaką per kultūrą, Kremliaus šaukliais galimų vadinti atlikėjų koncertai Lietuvos miestuose. Ir vieno jų – Grigorijaus Lepso – įtraukimas į asmenų, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvą, sąrašą dėl įtariamų ryšių su mafija šiais metais, nors JAV, Didžioji Britanija ir Izraelis tai padarė jau prieš kelerius metus.
Įvairūs skandalai, susiję su net leidimų gyventi Lietuvoje išdavimu itin įtakingiems Vladimiro Putino režimo atstovams.
Sąrašą būtų galima tęsti. Tačiau net iš jau esančio būtų sunku spręsti, ar visos šios istorijos reiškia, kad Lietuvai puikiai sekasi atremti hibridines grėsmes, ar, atvirkščiai, istorijos rodo tam tikrą chronišką Lietuvos neįgalumą šioje srityje. Taigi, ar ta stiklinė pusiau pilna, ar pusiau tuščia?
Galbūt ir būtų galima atsakyti, jei Lietuva turėtų tiek aiškią kovos su hibridinėmis grėsmėmis viziją, tiek ne mažiau aiškią strategiją. Tačiau tokios strategijos vis dar nėra. Todėl tikrai dažnai susidaro įspūdis, kad su hibridinėmis grėsmėmis Lietuva kovoja vadinamuoju ad hoc principu – tik kažkokios jau išlindusios problemos sprendimo pagrindu, netgi nematydama bendro didesnio paveikslo.
Kita vertus, Lietuva tikrai gali didžiuotis laikoma viena lyderių pasaulyje tokiose srityse, kaip kibernetinis saugumas ir pasipriešinimas Rusijos dezinformacijai. Užsienio partneriai kaip sektiną pavyzdį nagrinėja Lietuvos strateginių įmonių įstatymą, kuris užkerta kelią be valstybės žinios keisti strateginių įmonių savininkus. Yra ir daugiau Lietuvos sėkmės ar net pasaulinės lyderystės šioje srityje pavyzdžių.
Tad kaip yra iš tikrųjų: laimime ar pralaimime, pirmaujame ar atsiliekame? Ir ko reikia, kad galėtume pasakyti, jog tikrai darome viską, kad minėtos grėsmės būtų suvaldytos, o galiausiai ir apskritai pašalintos?
Mano įsitikinimu, reikėtų kalbėti ne apie puspilnę ar pustuštę stiklinę, nes vertinimas iš tiesų gali būti labai skirtingas, priklausomai nuo vertintojo lūkesčių ir net tų grėsmių supratimo. Reikėtų kalbėti apie tai, kad Lietuva – tarsi puikiai pasirengęs ir itin ryžtingas, tačiau pusaklis karžygys tame mūšio su hibridinėmis grėsmėmis lauke. Jei problema pastebima, dažniausiai ji bent jau tam kartui sėkmingai išsprendžiama ar bent jau pradedama spręsti.
Tačiau susidaro įspūdis, kad viso mūšio lauko Lietuva tarsi nemato ir dažnai veikia fragmentiškai. Ypač trūksta sisteminio požiūrio į kovą su tomis grėsmėmis.
Regėjimui atkurti puikiai tiktų kompleksinė ir visa apimanti kovos su hibridinėmis grėsmėmis strategija. Tačiau jos Lietuva ne tik neturi, bet ir neteko girdėti, kad ketintų kurti.
Kam tokios strategijos reikia? Kad ne tik teoriškai pripažintume, bet ir planuodami savo atsaką matytume problemos ir iššūkių kompleksiškumą. Juk hibridinės grėsmės – tai kartu ar po vieną (nors dažnai net tarpusavyje tiesiogiai susijusios) galinčios kilti grėsmės Lietuvos politikai, ekonomikai, kritinei infrastruktūrai, vidaus bei išoriniam saugumui (net kriminogeninės padėties valstybėje kontrolei), informacinei erdvei, ekologinei situacijai ir dar daugiau gyvenimo sričių.
Todėl ir tam, kad suvaldytume šias grėsmes, būtinas veiksmų ne tik tarp atskirų institucijų, bet ir tarp valdžios institucijų bei galimų pilietinių iniciatyvų koordinavimas. Būtinas ir strateginis galimų grėsmių bei labiausiai pažeidžiamų valstybės ir visuomenės gyvenimo ir veiklos sričių auditas.
Nes be viso to, kad ir kaip didžiuotumės savo sugebėjimu atpažinti ir įvertinti kylančias grėsmes ir valstybės bei visuomenės atsparumu joms, iš tiesų rizikuojame likti tuo tikrai ryžtingu, gerai pasirengusiu, tačiau pusakliu kariu mūšio lauke, kur priešas, deja, tampa vis pavojingesnis.
Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas
