Šis ruduo Rusijoje, atrodo, bus dramatiškas kaip niekada, bet mums jau nebeįdomios nei dostojevskiškos dramos, nei čechoviškos tragedijos – Rusų dramos teatras Vilniuje pervadintas į Senąjį.
Už visus tuos dostojevskius ir tolstojus liaudžiai visais laikais kur kas neįdomesnis buvo Puškinas, kuris, kaip koks nenormalus, rašė eilėmis, bet Puškino biusto Markučiuose versti niekas neketina ir devinto vandens nuo kisieliaus giminių muziejaus niekas neuždarys. Nes jie ne centre, ne ant Taurakalnio, o pašaly, krūmuose. Krūmuose rusai tegu tūno. Geras rusas – arba krūmuose, arba namuose. Tiesa, ruso namai gali būti ir Senamiestyje, ir bet kuriame miegamajame perkūnkiemyje – jei tas rusas nekilnojamojo turto Vilniuje suspėjo įsigyti tais laikais, kai rusai buvo skirstomi ne į gerus ir blogus, o į geriančius ir į labai daug geriančius.
Dabar rusams vizų banas. Nebeįsileisime. O kas, jei jie jau iš anksto suvažiavę sėdi savo apartamentuose perkūnkiemiuose ar, neduokdie, centre, butukuose prirūkytomis virtuvėlėmis šalia strateginių ministerijų. Ir klausosi pridėję alavinį kružiką prie rozetės, kaip mūsų patriotiniai biurokratai popieriukus šiugždina. Visų šnipų neišgaudysi. O ir negaudo vilniečiai. Nes nuo geležinio vilko laikų Vilnius svajojo Rygą pralenkti. Mero pijaro agentūra trimituoja, kad pralenkėme. Statistikos mėgėjai bando užginčyti – esą dar ne. Reikalas tas, kad mėgėjai neturi duomenų, kiek rytinių kaimynų – rusų ir baltarusių – agentūros sėdi Vilniaus pakrūmėse ir butukuose, kur net dienomis neatitraukiamos užuolaidos. Kiek botų fermų, generuojančių dešimtis, gal šimtus tūkstančių virtualių e. piliečių. Jei juos visus išryškintum, išsiųstum iš šalies ir iš feisbuko, Ryga vėl pralenktų Vilnių, o katastrofiškai kritus sveriamų sėmkių apyvartai tektų uždaryti Halės ir Kalvarijų turgus.
O ir šiaip lietuviai blogus rusus toleruoja istoriškai. Istorijų apie lietuvių meilę blogiems rusams – kiek nori. Kalmanovičių ir romanovų tipo mecenatus liaudis ant rankų nešiodavo, elitas šniūrais traukdavo į rusiškas šventes ir priėmimus operhausuose. Ką jau kalbėti apie Viktorą Uspaskichą – blogo ruso etaloną, kuris tiek prisidirbo, kad kitas tokio lygio recidyvistas būtų sėdęs keletą kartų ir ne trumpam. Uspaskichui virš galvos tvenkėsi ir aukštojo mokslo diplomo klastojimo, ir juodosios buhalterijos debesys. Ir nieko. Nes jis negali ramiai pabūti, blogo ruso širdis nerami. Ką mes jam galime padaryti? Jei kas – jis pasprunka į Maskvą. Arba į žiūrimiausių TV kanalų pokalbių laidas. O ko norėti iš blogo ruso? Tokie ir buvo sukurti, kad kiaulintų. Tai gal išrinkime jį į Europos Parlamentą? Valio.
