Jau buvau patikėjęs, kad „Brexitas“ pargins namolio visus emigrantus, bet kai per rinkimų laikotarpio sumaištį nežinia kurios kadencijos seimūnai priėmė įstatymą, ribojantį laisvę rūkyti balkonuose, ėmiau abejoti, ar tikrai visi iškart parkurnės į savo gimtąsias pakriaušes, viršulus ir koralus.
Lietuviai namų be dūmų neįsivaizduoja. Kaimai su dūminėmis pirkiomis nyksta, o didmiesčiuose daugiabučiai – be krosnių. Ką daryti? Kepsnines dūminti papročiai leidžia tik saulėtą dieną, o kad balkone statistinis lietuvis įsirengtų pirtelę – tiek dar neuždirba. Namų jaukumui susikurti lieka lukašenkiniai tabako gaminiai už demokratišką kainą. Arba nuolat brangstantys akciziniai dūmai.
Per pandemiją aktualiausi tapo medikai. Visi norėtų, kad grįžtų jauni, neseniai emigravę. Bet jei esi jaunas ir pamatai iš arti, kaip ir finansiškai, ir morališkai vertinami perspektyvūs aukštos kvalifikacijos specialistai, vargu ar suskubsi krautis lagaminų ir lėkti atgal. Tas pats su jaunaisiais mokslininkais – jie pardūmę Lietuvon neturėtų tyrimams būtinų laboratorijų, reagentų. Net mokslinės spaudos, elektroninių knygų prenumeratos. Tas pats su prasimušusiais menininkais. Rašytojai gal ir susikurtų sąlygas dirbti, bet ką veikti muzikams be koncertų salių, kur būtų padori akustika? Ką veikti dailininkams šalyje, kur nėra meno rinkos, gebėjimo skirti kičą nuo meno. Ką ir kalbėti apie mecenavimą.
Lietuva nebėra vargana šalis, kur jauniems ir veikliems grėstų badas ar skurdas. Bet mes vis dar tebegyvenam (po)sovietinėje informacinėje erdvėje, kur žiniasklaidoje vyrauja isterija, raganų medžioklės, juoduma, psichologinis smurtas. Infosadistai, kurių šiaip visuomenėje mažiau nei 1 procentas, sugeba kasdien atsidurti dėmesio centre, sukurti įspūdį, kad homofobų yra dauguma, kad skiepai neša žalą, kad 5G, kad Putinas, kad Lukašenka, kad Trumpas, kad liberalai, kad konservatoriai, kad Gražulis, kad Sorosas, kad tuoj visus sučipuos kaip šunis.
