Psichologijoje paauglystė vadinama vienu sudėtingiausių gyvenimo laikotarpių, kai tuo pat metu vykstantys pokyčiai apima visą žmogų – nuo anatomijos iki intelekto, nuo besikeičiančios gyvenimo sampratos iki kintančio santykio su savimi. Perdėtas susirūpinimas savo išvaizda, nuolatinis įtemptas lyginimasis su kitais, prastai bravūra maskuojami kompleksai, noras patikti, išaugantis į desperatišką kovą dėl kuo daugiau peržiūrų ir „like’ų“ socialiniuose tinkluose – irgi normali, įprasta paauglystės dalis.
Kur kas neįprasčiau tai, kad šiuos paauglio bruožus galima priskirti septintąjį šimtmetį baigiančiam Vilniui. Miestui, kuris ypač pastaruoju metu metėsi įgyvendinti tiek iniciatyvų, net nemaskuodamas esminio tikslo būti pastebėtam ir gauti patiktukų. Patekti į „The Guardian“ ar „The New York Times“ antraščių malūnus – tegu ir tik keistenybių skyrelyje. Jau tapo įprasta, kad kone kas antrą dieną esame bombarduojami savivaldos pranešimais apie Vilnių, kuris ir vėl kuriuo nors aspektu bus moderniausias, didžiausias, įtakingiausias ar dar koks nors -iausias. Ši antraštinė komunikacija sukasi taip sparčiai, kad kartais net nespėji įsigilinti ir paanalizuoti, kas iš tiesų po ja slepiasi. Kas glūdi po tais patogiai sugromuliuotais įvaizdžiais, kad ir vėl mes pirmi, mes kieti, mes populiarūs. Kad vakarėliuose sienų neramstome.
O slepiasi, skolinantis Hermanno Hesse’s romano pavadinimą, du to paties miesto veidai – Narcizas ir Auksaburnis. Tas beatodairiškas žavėjimasis savimi ir auksaburniškas kalbėjimas jau šiek tiek primena diagnozę. Štai birželį Vilniaus savivaldybė ne tik iš viršaus nuleido sprendimą paversti ir taip bendros vizijos niekaip nesulaukiančią Lukiškių aikštę paplūdimiu, bet ir padiktavo diskusijos toną. Jei paplūdimys nepatinka – vadinasi, esi apkerpėjęs, konservatyvių pažiūrų pilietis, kuris nieko nesupranta nei apie laisvę, nei apie aikštę, nei apie paplūdimį. Apie pastarąjį pranešė ir užsienio žiniasklaida, vadinasi, tikslas buvo pasiektas, o kitaminčiai aikštę gali apleisti. Nors man už savivaldybės primestą visuomenės skirstymą ir priešinimą būtų buvę kur kas įdomiau sužinoti, kodėl miesto valdžia ant aikštės išverstas kelias krūvas smėlio apskritai laiko paplūdimiu. Ar dėl to reklaminio ekrano, transliuojančio jūrą?
Būtų įdomu sužinoti ir tai, kodėl reklamos stenduose liepos mėnesį atsidursiantys meno kūrinių atvaizdai pavadinami didžiausia (vėl didžiausia!) galerija po atviru dangumi. Pastarasis šūkis įsisuko taip skambiai ir smarkiai, kad teko matyti net menininkų, nuogąstaujančių, jog rodant kūrinius atvirame ore iškyla grėsmė jų saugumui, dažams ir drobėms. Tik tada intonacija „lyg tarp kitko“ buvo paaiškinta, kad jokių kūrinių iš tikrųjų nebus – reklamos stenduose matysime vien atspausdintus jų atvaizdus. Sumanymas visai šaunus, bet kodėl tai reikia pavadinti galerija? Ar kitaip jau niekaip nesurastume būdų dar kartą priklijuoti žodį „didžiausia“?
