Įsivaizduokite, kad remontuojate butą. Jūsų pasamdyta statybos įmonė įrengia miegamuosius, valgomąjį ir vonios kambarius bei virtuvę. Tam, kad sutvarkytų santechniką, ji samdo kitą įmonę, užsiimančią tik santechnika. Darbai eina į pabaigą, tik staiga jums praneša, kad šios įmonės vadovas negali sumokėti savo darbuotojams atlyginimų, tai turi padaryti pirmoji, jūsų samdyta, įmonė. Ji visus kaštus perkelia ant jūsų pečių. Buto remontas pabrangsta.
Klausiate, kaip tai nutiko ir kuo jūs čia dėtas? Vasaros pradžioje, kai galbūt pradėjote savo atostogas, Seimas įteisino subsidiarią rangovo atsakomybę. Kitaip tariant, konkreti statybos įmonė, pasamdžiusi kitą įmonę padėti įgyvendinti projektą, turi prisiimti ir jos su darbo užmokesčiu susijusius įsipareigojimus. Tad jei subrangovas neišmoka darbo užmokesčio savo darbuotojams, tai padaryti privalės rangovas. Atsakomybė apima ne tik pagrindinį atlyginimą, bet ir priedus, užmokestį už viršvalandžius, taip pat kyla pareiga atlyginti su darbo užmokesčio išmokėjimo vėlavimu susijusias išlaidas. Šiuo konkrečiu atveju jūsų samdyta įmonė visas išlaidas įskaičiavo jums į sąskaitą: būtent jūs padengėte nenumatytus jos veiklos kaštus. Ir taip, jūs čia niekuo dėtas.
Subsidiarios rangovo atsakomybės įteisinimas yra tik vienas pavyzdžių, kai priimamas teisės aktas, nepagrįstai išplečiantis ES teisės taikymą Lietuvoje. Įstatymo leidėjas esą remiasi ES direktyva, kurioje numatoma suteikti papildomas garantijas ir apsaugą teisėtiems lūkesčiams dėl darbo užmokesčio į užsienį, iš užsienio arba šalies viduje komandiruojamiems darbuotojams.
Nors yra motyvuojama darbuotojų apsauga ir kova su šešėliu, pasirinkta priemonė yra perteklinė ir didinanti verslo neužtikrintumą.
Seimas, perkeldamas ES teisės aktus į nacionalinę teisę, statybos sektoriuje veikiančioms įmonėms užkrauna nepagrįstas pareigas. Beje, nėra aiškių būdų, kaip jas įvykdyti; vieno subjekto (rangovo) atsakomybė yra padidinama, o kito (subrangovo) – sumažinama iki minimalios ribos. Nėra abejonių, kad tai padidins ir administracinę naštą, pareikalaus papildomų žmogiškųjų, finansinių ir laiko sąnaudų. Rangovai prašys įvairių finansinių ir ne tik dokumentų, kad sumažintų galimą riziką rinkdamiesi subrangovus, arba pinigai bus mokami tik įsitikinus, kad subrangovas jau sumokėjo savo darbuotojams. Tikėtina, kad rangovai bandys verstis savo jėgomis arba dirbs tik su žinomais subrangovais. Labai realu, kad ir verslai ims stambėti. Tai ypač pablogins naujų bei mažų įmonių konkurencinę padėtį. Galiausiai tai atsilieps vartotojams, kurie statybų paslaugoms ir taip išleidžia vis daugiau pinigų.
Jeigu vienose ES valstybėse narėse, nors ir remiantis ta pačia direktyva, statybų sektoriaus sąlygos bus lengvesnės (nes subsidiari atsakomybė, kaip numato direktyva, bus taikoma tik komandiruojamiems darbuotojams), o Lietuvoje – sudėtingesnė, sumažės mūsų konkurencingumas regiono mastu.
Į visa tai, priimdamas teisės aktą dėl subsidiarios atsakomybės įteisinimo, Seimas, nors argumentus ir turėjo, neatsižvelgė.
Minėtas teisės aktas pažeidžia ir pamatines privačios nuosavybės teises, įtvirtintas šalies Konstitucijoje. Joje teigiama, kad Lietuvos ūkis yra grindžiamas privačios nuosavybės teise bei asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Jos pažeidimu laikoma ir tokia situacija, kai teisės įgyvendinimas arba pačios nuosavybės turėjimas savininkui apsunkinamas ir sukelia nepagrįstų kaštų dėl perteklinių ribojimų. Subsidiarios rangovo atsakomybės taikymas būtent ir yra tokia situacija. Tai tiesiogiai mažina paskatas užsiimti verslu.
Apskritai įmonė yra ūkinės veiklos laisvės išraiška, būdas kurti ir vykdyti veiklą. Įteisindamas plačią subsidiarią atsakomybę, Seimas užkrovė įmonėms neproporcingą prievolę užtikrinti darbo užmokesčio mokėjimą kito juridinio asmens darbuotojams. Nors yra motyvuojama darbuotojų apsauga ir kova su šešėliu, pasirinkta priemonė yra perteklinė ir didinanti verslo neužtikrintumą. Subsidiarios atsakomybės tarp privačių subjektų įteisinimas turėtų būti išimtis, nes jos atveju išplečiamos subjekto atsakomybės ribos ir atsakomybės našta perkeliama privačiam juridiniam asmeniui. Jis įpareigojamas atsakyti už kitų, nuo jo dažnai teisiškai net nepriklausomų asmenų padarytą žalą.
Deja, tai yra nuolatos pasikartojanti mūsų teisėkūros yda: numojama ranka į kokybišką teisės aktų kūrybą tiek proceso, tiek turinio atžvilgiu, nepaisant to, kad tai daryti įpareigoja Teisėkūros pagrindų bei Viešojo administravimo įstatymai.
Emilis Martinavičius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas.
BEREKLAMOS:
