VU TSPMIŠventinis periodas tęsiasi. Ką tik pažymėję savo narystės NATO 20-metį, galime džiaugtis dar vienu jubiliejumi – pačiai organizacijai šiandien sueina 75-eri. 1949 m. balandžio 4 d. dvylikos šalių atstovai susirinko Vašingtone, pasiklausė poros JAV jūrų pėstininkų orkestro kūrinių, pasirašė vieną svarbiausių dokumentų pasaulio istorijoje ir išsiskirstė spręsti kasdienių problemų, kurių tuo metu buvo begalės.
NATO istorija tokia jau yra – nuo utopinių svajonių iki visiško kasdieniškumo, nuo visiškos nuobodybės iki neįtikėtinos sėkmės. Prie Departamentinės auditorijos (ar galima sugalvoti dar nuobodesnį pavadinimą?) stalo susėdę žmonės savo parašais įtvirtino kažką neįtikėtino – regioninį karinį aljansą palaikyti taikai pasaulyje; aljansą, kuris gynybine siena apjuosė ne teritorijas, o idėjas.
Aišku, vienų kūrėjų idealizmas rado atramą kitų pragmatiškume – šalia demokratiją ir laisvę ginti užsimojusių sėdėjo tie, kuriems svarbu buvo atkurti prekybinius ryšius ir per karinį bendradarbiavimą stiprinti pasitikėjimą tarp valstybių, ypatingai Europoje. JAV Prezidentas Harry Trumanas tądien pasakė, kad Šiaurės Atlanto Sutartis yra „paprastas dokumentas“, bet apsimestinis 14 punktų lengvumas buvo palydėtas tonomis lapų biurokratinio turinio.
75 metus pavyko pasiekti tik dėl to, kad šie dalykai netikėtai gerai suderėjo tarpusavyje. NATO sėkmė lėmė bandymus atkartoti tiek Aljanso struktūrą, tiek dokumentus, bet niekam to padaryti nepavyko. Reikia nuoširdžiai tikėti idėjomis ir jas paremti kasdieniu darbu. Vienas mano kolega, ilgą laiką dirbęs NATO, sakė, kad susirinkimų metu turėdavo save nuolat žnaibyti – būdavo tiek nuobodu, kad kava nepadėdavo. Kita vertus, nuobodžios dienos kariniame aljanse yra vertinamos labiau nei pilnos įvykių, o ir jas išgyventi yra lengviau, kai Aljansą palaikanti vizija išlieka aktuali.
1949 m. balandžio 4 d. savo kalboje H. Trumanas ją pristatė taip – ilgalaikė taika, laisvos ir demokratiškos visuomenės, ekonominė partnerystė. Tai, ką dabar priimame kaip duotybę, po dviejų pasaulinių karų ir su sovietiniu tvaiku pašonėje atrodė kaip tolima svajonė. 75-tas jubiliejus yra svarbus ne tik kaip riboženklis, bet ir kaip didžiulio progreso įrodymas. Progreso link tikslo, kurį numatė idealistai, keliu, kurį nužymėjo pragmatikai.
Ir vis tik džiugu, kad, skirtingai nei prieš 75 metus, galime sau leisti garsiai abejoti, o ne tyliai bijoti.
Reikia pripažinti, kad jubiliejinius metus NATO pasitinka dvejopos nuotaikos – viena vertus, prisijungus Suomijai ir Švedijai Aljansas yra didesnis ir stipresnis nei bet kada anksčiau, kita vertus, aplink sklando abejonės dėl kai kurių narių įsipareigojimų Aljansui stiprumo ir Aljanso pasiryžimo apginti ne tik idėjas, bet ir teritoriją, jei to prireiktų.
Abejonių pagrįstumą galima vertinti įvairiai, nors, žinoma, dūmų be ugnies nebūna. Kita vertus, būtina išlaikyti tikėjimą, jei norime, kad abejonės netaptų save išpildančia pranašyste. Kaip naiviai tai beskambėtų, tikėjimas ir pasitikėjimas yra būtini bet kuriai institucijai, paremtai savanorišku dalyvavimu.
Nenoriu, jog į kylančius iššūkius žiūrėtume nerimtai, tačiau šiandien, kai Aljansas švenčia gimtadienį, galime sau leisti truputį pozityvo. Istorija yra nuolatos perrašoma ir 75 praėję metai nėra ateinančių 75 metų garantas. Visgi, jubiliejus yra puiki proga į šį laikotarpį pasižiūrėti giliau ir pasisemti įkvėpimo. Iš idealistų, iš pragmatikų, ir iš visų kitų, kurie kūrė NATO 75-erius metus. Iš tų, kurie dirbo, kad transatlantinėje erdvėje įsitvirtintų laisvė ir demokratija, ir iš tų, kurie savo pastangomis jas palaiko šiandien.
Įkvėpimo reikės, nes kiti 75 metai nenusimato lengvesni. Ir vis tik džiugu, kad, skirtingai nei prieš 75 metus, galime sau leisti garsiai abejoti, o ne tyliai bijoti.
Dominykas Kaminskas yra VU TSPMI doktorantas ir JAV tyrimų centro „Atlantic Council“ vizituojantis tyrėjas.
