Kaskart ES suaktyvėja kalbos apie dviejų greičių Europą. Iki šiol du ar keli skirtingi greičiai simbolizavo valstybių narių norą daugiau integruotis. Esą ES branduolys Vokietija, Prancūzija ir dauguma Vakarų Europos šalių buvo priskiriamos prie tų, kurios juda didesnės integracijos, federalinės Europos link, o likusios ar naujosios ES narės (su tam tikromis išimtimis) – prie „antrosios klasės“ atstovių, sulaukiančių priekaištų ir net pašaipų.
Bet Rusijos agresija Ukrainoje, regis, keičia nusistovėjusią „dviejų greičių Europos“ prasmę ypač kalbant apie daug kartų deklaruotą siekį kurti geopolitinę Europą. Dabar išryškėjo tos ES šalys, kurios visada stabdo ar bando stabdyti Europos atsaką į Rusijos agresiją ir paramą Ukrainai, ir tos, kurios daro bei atiduoda viską, kad „rašizmo“ žygis prieš Vakarus būtų sustabdytas.
Nuo pat karo Ukrainoje pradžios vasarį išryškėjo senųjų ES narių vakaruose ir naujųjų rytuose skirtumai. Žinoma, visi pasmerkė Rusijos agresiją, tačiau tiek politikų, tiek visuomenių reakcija skyrėsi, ir tęsiantis karui, augant jo kainai, didėjant infliacijai, gilėjant energetinei krizei kontrastas tik ryškėja.
Paprastas testas: kur dabar, po pusmečio karo, pamatysite daugiau Ukrainos vėliavų ir ją palaikančių plakatų – Briuselyje, Madride, Prahoje ar Vilniuje? Manau, atsakymas aiškus.
Rytų, Vidurio Europos ir Šiaurės šalių tiek visuomenių, tiek politikų atsakas į Ukrainos karą rodo, kad būtent šios valstybės dabar yra kuriamos geopolitinės Europos branduolys.
Kaip aiškino vienas Madrido gyventojas, ispanams sunku suvokti, kas vyksta tolimoje Ukrainoje, jie nejaučia grėsmės, nes paskutinį kartą buvo okupuoti XIX a. pradžioje, todėl jiems labiau rūpi augančios dujų ir benzino kainos, atlyginimus suvalganti infliacija, o ne gynybos stiprinimas, ginkluotės tiekimas Ukrainai.
Panašios nuotaikos ir Belgijoje, kurioje streikų ir masinių protestų tradicija įaugusi vietiniams į kraują, bet į Ukrainos palaikymo akcijas pavasarį susirinkdavo gerokai mažiau žmonių nei, tarkime, į kokios profsąjungos surengtą mitingėlį. Esminis Vakarų Europos gyventojų noras – kad karas baigtųsi kuo greičiau ir nesvarbu kaip, ir viskas sugrįžtų į ankstesnes vėžes, kai ekonomikos augimą skatino pigūs energijos ištekliai, o socialinę gerovę – minimalios išlaidos gynybai.
Iš to kyla ir politinių lyderių elgesys – nuo „nereikia žeminti Putino“ iki pasipriešinimo ES turistinių vizų draudimui Rusijos piliečiams, rusiškų dujų embargui ir kitoms sankcijoms. Tai lydi ir mažėjantis noras padėti Ukrainai, o kartu finansuoti savo bei sąjungininkų gynybinių pajėgumų stiprinimą.
Nors ekonomiškai stipriausios Europos valstybės Vokietijos kancleris Olafas Scholzas dėl savo neištesėtų pažadų Ukrainai, mėtymosi ir vartymosi karo metu seniai tapo karikatūriniu personažu naujose ES valstybėse ir net sulaukia priekaištų gimtinėje, tačiau, paklausus apie tai kolegų vokiečių žurnalistų, šie puola jo ginti: „Bet kaip jis jau pakeitė Vokietijos politiką!“ Eiliniam vokiečių biurgeriui tikriausiai dar labiau rūpi pakilusios kainos „Lidl“ ar „Aldi“ parduotuvėse ir laipsniu ar keliais sumažėjusi temperatūra jo namuose žiemą, o ne parama Ukrainai ar Europos gynybos stiprinimas.
Rytų ir Vidurio Europoje nuotaikos visai kitokios, nors infliacija ir energijos išteklių kainos ne ką mažiau baugina. Nors ten irgi rusena svajonė, kad viskas sugrįžtų į prieškario vėžes, suvokiama, kad taip nebus, ypač jei Rusija nugalės arba nepralaimės Ukrainoje. „Rašizmas“ toliau kels grėsmę ne tik kaimynėms, bet ir visam Vakarų pasauliui. Todėl įbristi į tą pačią Europos gerovės upę nepavyks, ir gerus laikus, kurių, beje, šis regionas ne tiek daug ir ragavo, teks pamiršti.
Tą žinią transliuoja ir Rytų bei Vidurio Europos politikai (su tam tikromis vengriško guliašo išimtimis) – reikalauja dar griežtesnių sankcijų Rusijai ir karą remiantiems ar abejingai į jį žiūrintiems jos piliečiams. Būtent neblėstanti pagalba Ukrainai ir noras nugalėti Vakarams gyvybiškai pavojingą „rašizmą“ suteikė rytinėms ES valstybėms moralinį pranašumą prieš tik savo gerove susirūpinusias senąsias bloko nares.
Jau ne vienus metus kalbama apie tai, kad ES turėtų tapti geopolitinė. Ne tik besiremianti minkštąja galia ir amžinai tesugebanti išreikšti „rimtą susirūpinimą“. Rytų, Vidurio Europos ir Šiaurės šalių tiek visuomenių, tiek politikų atsakas į Ukrainos karą (nuo paramos Kyjivui iki savo gynybinių pajėgumų stiprinimo) rodo, kad būtent šios ES valstybės yra geopolitinės Europos branduolys. O „antrajai klasei“ dabar priklauso Vakarų Europa kartu su Vokietija ir Prancūzija.
Štai tokia dabar ta nauja dviejų greičių Europa.
BEREKLAMOS:
Evaldas Labanauskas yra IQ biuro Briuselyje vadovas
