Per rinkimus abiejose Atlanto pusėse išryškėjo įdomių krypčių: jaunimas balsuoja kitaip nei vyresnės kartos atstovai. Atrodo, kad atsivėrė didelė praraja, tačiau labiau ne dėl rinkėjų pajamų, išsilavinimo ar lyties, o dėl amžiaus.
Ši takoskyra turi rimtą pagrindą. Skiriasi ne tik dabartinis jaunų ir vyresnių žmonių gyvenimo būdas, bet ir praeitis bei ateitis.
Pavyzdžiui, kai baigėsi Šaltasis karas, kai kurie rinkėjai nė nebuvo gimę, o kiti dar buvo vaikai. Tokie žodžiai kaip „socializmas“ dabar turi kiek kitokią prasmę nei anksčiau. Jei socializmas reiškia visuomenę, kurioje nenumojama ranka į bendrus interesus, o žmonės rūpinasi vieni kitais ir aplinka, kurioje gyvena, tai gal verta pabandyti įgyvendinti šią idėją? Taip, prieš ketvirtį ar pusę amžiaus šioje srityje būta nesėkmingų eksperimentų, bet šiandieniai bandymai smarkiai skiriasi nuo ankstesnių. Taigi, praeities nesėkmės nėra pagrindas vertinti naujuosius eksperimentus.
Vyresni aukštesnės vidurinės klasės amerikiečiai ir europiečiai gyveno neprastai. Darbo rinkoje jų laukė gerai mokamos darbo vietos. Jie klausdavo savęs, ką nori veikti, o ne kada pavyks užsitikrinti pakankamas pajamas, kad galėtų išsikelti iš tėvų namų ir pradėti gyventi savarankiškai.
Ta karta vylėsi išsaugoti darbo vietą, anksti susituokti, įsigyti būstą (galbūt dar ir vasarnamį) ir galiausiai išeiti į pensiją su nebloga išmoka. Apskritai paėmus, tikėtasi gyventi geriau nei tėvai.
Žinoma, dabartinių vyresnio amžiaus piliečių gyvenime būta ir kliūčių, bet didžiąja dalimi jų lūkesčiai išsipildė. Galbūt jie daugiau pajamų gavo įsigiję ir pardavę būstą, nei dirbdami. Beveik neabejotinai tai jiems pasirodė keistoka. Bet daugelis noriai priėmė spekuliacinių rinkų pasiūlytas dovanas ir dažnai net paplekšnodavo sau per petį už tai, kad įsigijo turto tinkamoje vietoje tinkamu laiku.
Šiandien jaunimo lūkesčiai, kalbant apie visus pajamų lygius, yra kitokie. Jie visą gyvenimą bijos prarasti darbą. Daugelis aukštųjų mokyklų absolventų darbo ieškos ne vieną mėnesį ir dažnai jį gaus tik po vienos ar dviejų nemokamų stažuočių. Tačiau net jie laikys save laimės kūdikiais, nes žinos, kad daugelis kolegų, tarp jų net kai kurie universitetų pirmūnai, neišgali praleisti metų ar dvejų be pajamų ir neturi ryšių stažuotei gauti.
Dabartiniai jaunieji universitetų absolventai tempia skolų naštą: kuo skurdžiau gyvena, tuo daugiau prasiskolina. Todėl jie nesvarsto, kuo norėtų užsiimti. Jiems tereikia darbo, kad grąžintų studijoms pasiskolintas lėšas, kurios gali prislėgti ilgiau nei dviem dešimtmečiams. Svajonė įsigyti būstą taps labai tolima.
Dėl šių sunkumų jaunimas per daug nesusimąsto apie pensiją. Jei tokių minčių vis dėlto kiltų, jiems plaukai pasišiauštų pagalvojus, kiek reikia sukaupti, norint gyventi gerokai aukščiau skurdo ribos, nepamirštant, kad palūkanų normos atsities dar negreitai.
Trumpai kalbant, dabartiniai jaunuoliai pasaulį mato per kartų teisingumo prizmę. Aukštesnės vidurinės klasės atžaloms reikalai, ko gero, susiklostys neblogai, nes jie paveldės tėvų sukauptą turtą. Jiems ši priklausomybė gal ir nepatiks, bet kitas pasirinkimas atrodys dar prastesnis: „nauja pradžia“, nuo kurios sunku pasiekti tai, kas kadaise laikyta neginčijamomis vidurinės klasės privilegijomis.
Politikai žadėjo, kad „reformos“ užtikrins neregėtą gerovę. Taip ir nutiko, bet naudą pajuto vos 1 proc. turtingiausių planetos gyventojų. Visus kitus, įskaitant jaunimą, užgriuvo neregėta saugumo stoka.
Paaiškinti šią nelygybę nelengva. Negalima teigti, kad jaunimas per mažai stengiasi: minėti sunkumai gresia net tiems, kas daug mokėsi, pirmavo mokykloje ir viską darė „teisingai“. Socialinės neteisybės jausmą, kad ekonominis lošimas nėra sąžiningas, stiprina tai, jog finansų krizę, dėl kurios ūkis vis dar negaluoja, sukėlę bankininkai išlipo iš balos visiškai sausi, gavo riebias premijas ir niekas nebuvo patrauktas atsakomybėn. Atrodo taip, tarsi buvo įvykdyta didelė apgaulė, bet jos kaltininkai taip ir neatsirado. Politikai žadėjo, kad „reformos“ užtikrins neregėtą gerovę. Taip ir nutiko, bet naudą pajuto vos 1 proc. turtingiausių planetos gyventojų. Visus kitus, įskaitant jaunimą, užgriuvo neregėta saugumo stoka.
Šios trys tiesos – nematyto masto socialinė neteisybė, teisingumo stoka ir prarastas pasitikėjimas valdžia – visai pagrįstai atspindi dabartinę politinę tikrovę.
Situacijos neišnarpliosime toliau siūlydami tuos pačius sprendimus. Dėl to Europos centro kairės ir centro dešinės partijos praranda pozicijas. Į keistą padėtį pateko JAV: respublikonų kandidatai į prezidento postą konkuruoja demagoginiais pareiškimais ir prastai apgalvotais siūlymais, kurie tik pablogintų reikalus, o abu demokratų kandidatai siūlo realias permainas, jei tik jų sprendimus patvirtintų Kongresas.
Įgyvendinus Hillary Clinton arba Bernie Sanderso siūlomas reformas būtų pažabotos finansų sistemos galimybės pelnytis iš žmonių, kurių padėtis jau ir taip nepalanki. Be to, abu kandidatai turi planų iš esmės reformuoti aukštojo mokslo finansavimo sistemą.
Vis dėlto būtina dar daug nuveikti: galimybę įsigyti būstą reikėtų atverti ne tik žmonėms, kurių pradinį įnašą gali sumokėti tėvai, taip pat reikėtų užtikrinti pensinio amžiaus gyventojų pajamas, atsižvelgiant į permainingą akcijų rinkų padėtį ir beveik nulines palūkanų normas. Ir svarbiausia, kol ekonomika bus tokios prastos būklės, jaunimo kelias į darbo rinką išliks duobėtas. „Oficialusis“ nedarbo lygis JAV yra 4,9 proc., bet jis tik maskuoja gerokai didesnį nedarbą, kuris neleidžia atlyginimams augti.
Tačiau mums nepavyks išspręsti šios problemos, jei jos nepripažinsime. Mūsų jaunimas ją jau pripažino. Jie įžvelgia kartų neteisingumą ir turi teisę pykti.
© „Project Syndicate“
