Naujosios ideologijos, su kurių vėliavomis naujieji proletariatai žengia į pasaulio pergales, iš tikro yra labai senos. Jų šaknys – akmens amžiuje, kai išlikti buvo svarbiausia.
Kol gaujos, grupės, dvikojų bendrijos telkėsi prieš gamtą ir kitokius negu jie patys. Nebe vien prieš keturkojus ir šimtakojus, kuriuos valgė ir kurių buvo valgomi, bet plius prieš kitokius dvikojus. Priemonė prieš juos buvo didesnis akmuo. Efektyviau apdorotas. Iš čia didžioji karo technologijų pažanga.
Timeo danaos – „Bijau danajų“.
„Nenoriu draugauti, noriu viešpatauti.“
„Nenoriu darbuotis, noriu naudotis.“
Dievas buvo mokęs Adomą kitaip: valgysi duoną tavo iš kaktos prakaito savo, – bet kas tas Dievas? Istorinė klaida.
Dabar mes protingesni, ir protas papuvęs triumfuoja. Griovėjai – jau populiariausi savo populiams. Nekentėjai negerų tautų ir klasių diriguoja liaudies chorams. Dirigentai manipuliuoja rankomis, kurstymo ir pažadų žodeliais, bevardėmis masėmis.
Europiečiai bandė graibytis šiaudelių – tikėjimo kažkokiu gėriu ir gerąja valia, bendra visų gerove, gerąja praktika.
Bet akmuo aiškesnis ir galingesnis už tuos šiaudus. Jie bus paskandinti.
Britai antai iškėlė pabūgusių neoprotų vėliavą – plaukiam į šalis ir skęstam po vieną!
Vokiečiai susimurdę amžiams: mes kalti dėl didžiojo blogio, tad atsiduokime nugalėtojui. Kai atsiduodi geruoju, mažiau skauda.
Prancūzai siautėja dėl siautėjimo, ir vis tiek napoleonai.
Auksabonė Maskva sapnuoja, kad šaukštu suvalgys Europos pliūrę anksčiau negu ją pačią – pagaliukais broliai kinai. Ir Afrika jau ateina. Rusija pati kiša galvą. Kaip atrodys Europa tarp teroristinės Rusijos ir Afrikos, Amerikai nuėjus namolio?
O Viešpats, kuriam, regis, pabodo signalizuoti katastrofomis, gali tik nevėsinti atšilimo.
Amžinasis įšalas – į marmalą. Tokia evoliucija. Močia Rusija – į tą marmalą su visais ištekliais. O gali dar taip atsitikti, kad niekas dėl jos neverks.
Kur tada ieškosime akmenų kits prieš kitą?
