Arnas BalčiūnasBalandžio 27-ąją Katedros aikštėje vykęs mitingas prieš nekilnojamojo turto (NT) mokestį pirmiausia yra aktualus labai konkretaus politinio sprendimo kontekste, tačiau kartu iliustruoja ir gilesnį susipriešinimą Lietuvos politinėje sistemoje – vis grįžta klausimas dėl to, kas yra normalu, o kas ne.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Kritika šiuo metu valdžioje nebesantiems konservatoriams sukėlė įvairių reakcijų mano socialiniame rate, bet tikėtis racionalumo iš protestuotojų yra paprasčiausiai neteisinga. Lygiai kaip bet kuriame kitame bent kiek masiškesniame proteste, nepasitenkinimas konkrečiu sprendimu tėra priežastis susirinkti, o protestuojama visuomet prieš tai, kas yra tapę arba bandoma padaryti norma. Nors pati „normalumo“ sąvoka yra komplikuota, akivaizdu, kad mitingavę žmonės turi ne tik Vyriausybei priešingą požiūrį į mokesčių pertvarkas, bet ir savitą požiūrį į tai, kokį kelią yra pasirinkusi Lietuva kaip valstybė, ir jį sieja ne su dabartine dauguma. Gal kiek ironizuoju, tačiau tam tikru atžvilgiu tai, ką matėme, yra dar viena lietuviškos kontrkultūros iteracija. Demokratijose nuolatos varžomės dėl to, kieno normalumas taps visų normalumu, kieno kultūra taps visų kultūra, ir šiuo metu protestuotojų kultūra bent jau laikinai pralaimi.
„Kontrkultūros“ terminas socialinėje erdvėje paplito septintajame dešimtmetyje – tuomet šį terminą išpopuliarinęs Theodore’as Roszakas jį vartojo norėdamas nusakyti jaunimo politinį aktyvizmą Vietnamo karo ir pilietinių teisių judėjimo kontekste. Th. Roszakas teigė, kad jaunimo požiūris į nusistovėjusias normas buvo šis tas daugiau nei politinis protestas – jie siekė pakeisti nusistovėjusias normas, gyvenimo būdą. Th. Roszako požiūriu, socialinė kritika, kilusi tuo metu, siekė fundamentaliai peržiūrėti asmens ir sistemos santykį, pereiti prie kitokių vertybių, atmesti tradicines struktūras. Naujieji mūsų hipiai nenori kalbėti su žiniasklaida, nes ši jų nesupranta, lygiai kaip „The New York Times“ nesuprato Vudstoko.
Hipiai laimėjo – jų kontrkultūra ilgainiui tapo tiesiog kultūra. Lietuva, pasirinkdama demokratinę kryptį, taip pat stipriai susisiejo su vakarietišku posthipiškumu, tad septintojo dešimtmečio tikėjimas saviraiškos laisve tapo sudedamąja mūsų savasties dalimi, nors ir paliesta sovietmečio. Bet kur yra kultūra, ten be kontrkultūros neapsieisi. Šiuolaikinė mūsų kontrkultūra yra kitokia. Ji siekia atmesti tai, ką laiko neteisėtomis struktūromis, grįžti prie tradicinių vertybių ir apsisaugoti nuo pasaulio, kuris keičiasi kaip niekad greitai. Be to, lygiai kaip JAV hipiai, kurių judėjimo apogėjus sutapo su studentų judėjimais Europoje, mūsų protestuotojai taip pat yra globalaus judėjimo dalis, kol kas, tiesa, be savų vudstokų ir paryžių.
Demokratija kartais nesmagi, bet tuos, kurie turi priešingas nuomones, išklausyti reikia, o tikėtis, kad pakaks kas ketverius metus ateiti prie balsadėžių, negalima.
Neapsimetinėsiu, kad tokie judėjimai mane džiugina – neatrodo, kad sutariame dėl to, ką reikėtų laikyti šiuolaikinės demokratijos vertybėmis. Vis dėlto politikos tyrėjai šiuo požiūriu gali suteikti pagrindo optimizmui. Kalifornijos universiteto profesoriaus Russello J. Daltono tyrimai, kuriuose nagrinėjamas politinio aktyvizmo ir demokratinio valdymo kokybės santykis, rodo, kad nėra labai svarbu, kokioms pažiūroms piliečiai atstovauja, svarbu, kad jie aktyviai reikštųsi politiniais klausimais. Demokratija kartais nesmagi, bet tuos, kurie turi priešingas nuomones, išklausyti reikia, o tikėtis, kad pakaks kas ketverius metus ateiti prie balsadėžių, negalima.
Dabar norėčiau atkreipti dėmesį į kitą dalyką – nacionalinį saugumą. Viena klaidų, kurias dažnai darome vertindami politinį aktyvizmą, yra tai, kad tikimės racionalumo ten, kur dominuoja emocijos. Net jeigu protestuojančių žinutės atrodo nelogiškos ar prieštaraujančios viena kitai, jos išreiškia realius jausmus: nesaugumą, marginalizaciją ar paprasčiausią nuovargį. Galite kaltinti mane naivumu ir sakyti, kad protestas prieš NT mokestį, kuris (galimai, lyg ir, rodos, turėtų būti) skirtas krašto gynybai, parodo jų požiūrį į valstybės saugumą, bet esu įsitikinęs, kad saugi valstybė yra tokia valstybė, kurioje galima pasiginčyti dėl to, kas yra normalu, o kas ne. Juk tai, kas normalu, šiaip jau yra politinės kultūros rezultatas.
*****susije*****
Reikėtų įsiklausyti į belgų filosofės Chantal Mouffe perspėjimus. Kalbėdama apie emocijas demokratijoje, ji atkreipia dėmesį į paprastą dalyką – demonizuoti kitus yra lengva, ir tai leidžia jaustis komfortiškai, bet, norint turėti stiprią politinę bendruomenę, reikia atverti savo mąstymą bent jau tiek, kad priimtume protestą kaip normalią politinio dalyvavimo formą. Mano supratimu, šiuo atveju bent jau nereikėtų suplakti protestų organizatorių su tais, kurie savo noru ateina išreikšti savo pozicijos. Ją reikšti yra sveika tiek tiems, kurie baiminasi, kad po 60 metų grįš nauja „meilės vasara“, tiek tiems, kurie revoliucijų ciklais apskritai netiki.
Dominykas Kaminskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas
