Ne viena tauta sukūrė ne vieną pasaką, kurios veikėjai gauna užduotį vienu metu būti ir nuogi, ir apsirengę, ateiti pėsčiomis ir atjoti.
Naujoji šalies Vyriausybė gruodžio pradžioje, po užtęsto ir sunkiai paaiškinamo kandidatų egzaminavimo prezidentūroje, pagaliau perėmė šalies vairą. Padėtis nepavydėtina – Lietuva tapo karščiausiu koronaviruso židiniu Europoje, vėl tenka įvesti apribojimus verslui, pučiasi biudžeto deficitas ir tai vienur, tai kitur pasigirsta skundų dėl laiku įsipareigojimų nevykdančių valstybės ar savivaldybių įstaigų.
Premjerė Ingrida Šimonytė ir ministrai dažnai susidurs su pasakų šaunuoliams skiriamomis užduotimis, tik jas spręsti bus nepalyginti sunkiau.
Pirma tokia užduotis yra kova su koronavirusu – kaip sumažinti žmonių judėjimą ir visiškai nesužlugdyti verslų, kaip priversti gyventojus šventes sutikti namie, bet valstybės nepaversti karo zona su miestų prieigose užkardas įrengusiais ginkluotais pareigūnais. Per Velykas šį tą panašaus jau matėme, tik tuomet išgąsčio ir realios grėsmės santykis buvo atvirkščiai proporcingas dabartinei situacijai.
Pirmosios Vyriausybės veiklos dienos parodė, kad sukama teisinga kryptimi – pagaliau sakoma tiesa ir pateikiama objektyvi informacija. Sauliaus Skvernelio arogancija, Aurelijaus Verygos nutylėjimai ir išsisukinėjimai naikino pasitikėjimo institucijomis likučius, kurių neatkursi pamojęs burtų lazdele, juolab ne visi naujaisiais šalies vadovais pasitiki, ne visiems jie simpatiški ir ne visi už juos balsavo. Taip nėra ir neturi būti.
Tik talentingiausiems politikams pavyksta priimti skaudžius ir būtinus sprendimus, bet neprarasti pasitikėjimo ir populiarumo. Mažiau talentingi turėtų bent jau ieškoti pusiausvyros. Kas nutinka, kai elgiamasi veidmainiškai, matome jau dabar. Baltijos ir Šiaurės šalių kontekste Lietuvos padėtis yra katastrofiška, ir tarp įvairių priežasčių pagrindinė yra ta, kad pergalę prieš COVID-19 paskelbusi, A. Verygos kurtus ordinus išdalijusi ir vardiniais ginklais apsidovanojusi S. Skvernelio Vyriausybė neigė tikrovę. O ignoruojantys realybę visuomet sumoka didžiausią kainą.
ES milijardai vizijas gali paversti beribe fantazija. Laukia išbandymas, kaip ją tramdyti, kad nebūtų prikurta Naujųjų Vasiukų, bet kartu išliktų ir sveikų ambicijų.
Sunkūs pasirinkimai naująją Vyriausybę pasitiks ir daugelyje kitų sričių. 2020 m. Lietuvai ir kitoms Europos šalims ekonominės katastrofos padėjo išvengti tik skolinti pinigai, bet jie sparčiai didino biudžeto deficitą. Griežto taupymo šalininkės reputaciją turinti I. Šimonytė artės prie 60 proc. (Mastrichto kriterijus) BVP siekiančios valstybės skolos ribos ir jaus, bent vidinį, spaudimą jos neperlipti, bet kartu neuždusinti ekonomikos. Kokia jos būklė bus pavasarį, lems antrosios koronaviruso bangos padaryta žala ir gebėjimas efektyviai paskiepyti kritinę dalį visuomenės, kad gyvenimas greičiau primintų tą, kuriuo džiaugėmės iki lemtingų 2020-ųjų.
Augantis biudžeto deficitas vers šnairuoti į verslus, kurie pasinaudojo suteikta galimybe atidėti mokesčių mokėjimą ir sykiu pateko į skolų krizę. Milžiniškos verslo skolos bus vienas didžiausių galvos skausmų daugelio valstybių vyriausybėms ir mūsiškei teks balansuoti ant plono lyno, kiek galima spustelti verslą, kad skolų grandinės nesukeltų bankrotų ir nedarbo bangos.
Pateikdamas pretendentų į ministrus vertinimus, prezidentas Gitanas Nausėda savo patarėjų lūpomis vis kalbėjo apie jų vizijas. ES milijardai vizijas gali paversti beribe fantazija. Laukia dar vienas išbandymas, kaip ją tramdyti, kad nebūtų prikurta Naujųjų Vasiukų, bet kartu išliktų ir sveikų ambicijų. Naujas oro uostas prie Elektrėnų ar išorinis jūrų uostas Klaipėdoje – reikalingi ir perspektyvūs projektai ar tik ėdžios galimybių studijų kūrėjams? Tokių ir panašių klausimų iškils ne vienas.
Tačiau yra sričių, kuriose reikės daugiau ryžto nei kompromisų, chirurgo skalpelio, o ne užkalbėjimų. Regionų politika, švietimas ir sveikatos apsauga yra sritys, kuriose pinigai neretai kuria priešingą efektą – užuot davę naudą ir grąžą, gilina problemas ir didina atskirtį.
Santykiuose bent su dviem artimiausiais kaimynais taip pat reikėtų tvirto ir tiesaus stuburo. Aliaksandras Lukašenka yra nusikaltėlis ir jam negali būti jokių nuolaidų, kad ir kiek tai kainuotų. Lenkiją valdantys populistai taip pat peržengė ribas, pamindami teisės viršenybės principus, ciniškais būdais, net pasitelkdami valstybės įmones laikraščiams supirkti, žlugdydami žiniasklaidos laisvę. Gėda apsimesti, kad tai nevyksta, niekšybė prisidengti nacionaliniais interesais.
Pasakų šaunuoliai sprendimą rasdavo nuogi apsisiautę žvejo tinklą ir apsižergę nedidelį gyvulį – ožką ar avį, kad kojomis liestų žemę. Naujosios Vyriausybės narius norėtųsi matyti išdidžius ant žirgo, o ne ant asilo ar kiaulės.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius
