Asmeninis archyvasKonstitucinio Teismo sprendimas, jog pensijų kaupimas pažeidžia privačios nuosavybės neliečiamybę, daugelio sutiktas su triumfu. Tačiau Konstitucinis Teismas neatvėrė durų kiekvienam norinčiam atsiimti savo pensijų santaupas. Tik esant išimtinėms gyvenimo aplinkybėms, dėl kurių dalyvavimas kaupime žmogui „tampa itin apsunkintas ar betikslis“, jam gali būti leidžiama nutraukti kaupimą, – štai, ką iš esmės teigia verdiktas. Kitaip tariant, pensijų kaupimas ir visi jo principai bei elementai lieka galioti.
Apmokestinti ar ne?
Dažnai keliamas klausimas, ar Konstitucijai neprieštarauja tai, kad įstatymas spaudžia žmogų kaupti senatvei, verčia sugretinti privatų pensijų kaupimą su „Sodros“ draudimu. Jeigu laikytume, kad privatus kaupimas yra prievartinis, turėtume laikyti, kad ir „Sodros“ pensijų draudimas yra prievartinis ir prieštarauja Konstitucijai. Visgi privataus kaupimo žmogus turi teisę atsisakyti, o „Sodros“ pensijų įnašo – ne. Darbdavys privalo pranešti „Sodrai“ apie žmogaus įdarbinimą iš anksto ir nuo pirmos darbo dienos „Sodrai“ bus mokama įmoka. Net ir pasiekęs pensinį amžių žmogus, jeigu jis tęsia darbus, privalo mokėti „Sodrai“, nors realaus pagrindo tam nėra – pensiją jis jau užsidirbo ir ją gauna. Tad kvestionuojantys privatų pensijų kaupimą atsiremia į dilemą, ar lygiai taip pat kvestionuotų ir „Sodros“ įmokų prievolę.
Kai įstatymas bus keičiamas, remiantis Konstitucinio Teismo išvadomis, žmonės susidurs su dar viena dilema. Išmokama suma greičiausiai bus apmokestinta, kaip nutinka su išankstinėmis išmokomis iš trečios pakopos draudimo. Juk įmokos į privatų kaupimą mokamos tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir atskaitant įmokas „Sodrai“ – be mokesčių naštos. Priešingu atveju netrukus išgirsime politikų nuogąstavimą, kad žmonės naudojasi neapmokestinamų pajamų gavimo landa ir bus pasiūlyta apmokestinti įmokas – tai reikštų visišką privataus kaupimo sunaikinimą. Juk kaupti sumokėjus visus mokesčius mes ir taip galime bet kokia forma.
Todėl suprasti apmokestinimo režimo ryšį su sukauptų lėšų neliečiamumo sąlyga – reiškia suprasti privataus kaupimo esmių esmę. Jeigu žmogus kaupia neapmokestintas pajamas, kiekvienas euras po dešimties metų gali virsti apytikriai dviem eurais priklausomai nuo rinkų padėties ir sugeneruotos grąžos. Tačiau jeigu jo įmoka būtų apmokestinta, žmogus galėtų atidėti nebe eurą, o apie 60 centų ir atitinkamai po dešimties metų sukauptų kone dvigubai mažiau (1,20 euro).
Tad žmonės, sakantys, kad pensijų fonduose yra jų sukauptos lėšos, yra teisūs, kaip teisūs ir tie, kurie sako, kad naudojimasis šiomis lėšomis yra pagrįstai apribotas – nes jos skirtos būsimai pensijai, sulaukus senatvės. Jeigu žmogus kauptų apmokestintas įmokas, jokių apribojimų santaupoms niekas netaikytų – tik tų santaupų būtų kone dvigubai mažiau.
Sukaupti adekvačiai pensijai
Kalbant apie įmokas, svarbu prisiminti, kad jeigu neapmokestintos įmokos būtų ne menki 3 proc. kaip yra Lietuvoje, o keliskart didesnės, kaip Vakarų šalyse – apie 10 proc. atlyginimo, nepasitenkinimo menkomis pensijų santaupomis Lietuvoje būtų mažiau. Sutaupytume mūsų poreikius ir lūkesčius atitinkančias sumas ir tuomet žmonės nekeiksnotų, o atvirkščiai, visaip remtų ir gintų privatų pensijų kaupimą. Juk 10 proc. bruto atlyginimo, pagal pasaulio patirtį, sugeneruotų adekvačias pajamas senatvėje. Vadinasi, problema – ne pats kaupimas, o menka leidžiamų įmokų dalis. Nes tikslas – žmogui sukaupti pensijai, kuri drauge su „Sodros“ išmokomis prilygtų 80 proc. buvusių pajamų.
Pensijų pakeitimo norma Lietuvoje, Eurostato duomenimis, ir taip yra mažiausia tarp ES šalių – 35 proc., kai ES vidurkis – 58 proc., latvių ir estų – virš 45 proc., o lenkų – virš 60 proc. Tiesa, dažnai mėgstama referuoti į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) statistiką, pagal kurią Lietuvos pakeitimo norma yra 43 proc. Tačiau to paties EBPO naujausias tyrimas rodo, kad 2000 m. Lietuvoje gimęs jaunuolis, pradėjęs dirbti 2022 m. ir tai daręs iki senatvės, gaus vos 28,9 proc. buvusio vidutinio atlyginimo siekiančią pensiją. Kad ir kaip suksi, demografinės perspektyvos neleidžia tikėtis esminio pakeitimo normos pagerėjimo, jeigu mūsų pensijos pagrindas ir toliau bus mokamas „Sodros“.
„Sodros“ pensijos, veikiamos infliacijos ir sparčiai augančio darbo užmokesčio pastaruoju metu didėjo gana sparčiai. Visgi toks atlyginimų augimas amžinai tęstis negali. Ateityje galime tikėtis 2–3 proc. per metus augančių atlyginimų, kaip yra visose išsivysčiusiose Vakarų ekonomikose. Taigi pensijų fondų generuojama grąža keliskart viršys „Sodros“ pensijų augimą.
Išimtinių aplinkybių kaštai
Grįžkime prie Konstitucinio Teismo išaiškinimo esmės – tik esant išimtinėms gyvenimo aplinkybėms, dėl kurių dalyvavimas kaupime žmogui „tampa itin apsunkintas ar betikslis“, žmogus gali atsiimti sukauptą sumą. Tai yra natūrali praktika, vienaip ar kitaip taikoma daugelyje valstybių.
Visgi klausimų kils dėl to, kas privalės svarstyti žmonių pareiškimus ir į juos atsakyti. Jeigu tai bus pavesta pensijų fondams, jie turės įdarbinti specialistus, gebančius analizuoti žmonių ligų diagnozes, vertinti kitas jų gyvenimo aplinkybes. Jei nepatenkintieji kreipsis į teismą, klausimas, kokius kaštus tai lems valstybei ir finansų tarpininkams, kurių paskirtis – profesionaliai valdyti ir investuoti žmonių lėšas? Vadinasi, įgyvendinant Konstitucinio Teismo nutarimą leisti žmogui atsiimti sukauptas lėšas, būtina kuo tiksliau aplinkybes nustatyti įstatyme ir numatyti, kuri institucija spręs, ar jos atitinka įstatymą. Svarbu suprasti, kad šie sprendimai lems papildomus kaštus.
Pensijų kaupimo sistema neretai kritikuojama dėl fondams už turto administravimą tenkančių mokesčių. Tačiau kainuoja ir „Sodros“ pensijų administravimas. 2024 m. „Sodros“ administravimo įstaigoms finansuoti numatyta skirti net 114 mln. mokesčių mokėtojų eurų. Skirtumas tik tas, kad pensijų fondų įkainius nustato konkurencija ir kaupiančių žmonių pasirinkimai, ir jie yra matomi, o „Sodros“ administravimo kaštai yra paslėpti.
Pinigų ribotumo tikrovė – kaip darbe, taip ir pensijoje
Atrodo, kad žmonių nepasitenkinimo šis Konstitucinio Teismo verdiktas nepanaikins. Nes tikroji dilema iki skausmo pažįstama kiekvienam – gyvenimas yra ribotas, energija ir ištekliai yra riboti, taigi ir pinigai visuomet yra riboti ir jų, pagal apibrėžimą, visuomet nepakanka visiems mūsų poreikiams, lūkesčiams ir norams. Būtent todėl mes mokomės finansinio raštingumo, kad bent dalį pajamų gebėtume atidėti ir išmoktume nesikėsinti į tą atsargą kaskart, kai pajuntame stygių.
Atsinaujinusi diskusija, kada žmogui turi būti leidžiama atsiimti pensijai atidėtas lėšas, yra rimtas smūgis mūsų finansiniam raštingumui. Visi ekspertų patarimai ir pamokymai, kad atidėti verta bent 10 proc. pajamų, nes tai padidina žmogaus ir namų ūkio finansinį tvarumą, yra pamiršti. Žmonės išradingai kuria pagrindus, kodėl tų pinigų jiems reikia „čia ir dabar“.
Jeigu visuomenė susitaria, kad būtina turėti senatvės aprūpinimo sistemą, nepasikliaunant vien valstybe, kuriai bus vis sunkiau išlaikyti vis didėjantį pensininkų ratą vis mažėjančiomis darbo rankomis, tvarus pensijų kaupimas yra būtinas.
Jau minėta didesnė neapmokestintų įmokų dalis yra viena to tvarumo atramų. Kita atrama – stabilumas. Juk kiekvienas sąlygų pakeitimas pagilina žmogaus abejonę – ar vertėjo leistis į subsidiarią atsakomybės už savo senatvę kelionę drauge su valstybe.
Pensijų kaupimas reikalauja brandos – ir ne tik apdraustojo žmogaus, bet ir valstybės, kuri, vieną kartą pakvietusi žmones pasidalinti su ja atsakomybę už savo senatvę, turėtų brandžiai išlaikyti nuoseklumą ir neerzinti žmonių nuolatiniu sąlygų kaitaliojimu.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė
