Asmeninis archyvasKelias į antrąją prezidento kadenciją Gitanui Nausėdai tapo maloniu pasivaikščiojimu. Tokiu pat lengvu, kaip Daliai Grybauskaitei 2014-aisiais. Ji, turėdama konservatorių paramą, pirmajame ture gavo vos 1,6 proc. daugiau balsų nei šiemet G. Nausėda, kuriam į pagalbą atskubėjo savo kandidato nekėlę socialdemokratai.
Visą pirmąją kadenciją buvo justi G. Nausėdos nerimas būti neperrinktam ir buvo akivaizdu, kad jis nuolat matuoja visuomenės temperatūrą – iš esmės tai patogi pozicija prezidentui, kuris vidaus politikoje mažai už ką atsako, tačiau vis tiek yra labiausiai matomas ir bet kada galintis kritikuoti Vyriausybės, Seimo ar ministerijų vadovus. Žiniasklaida tą kritiką išplatins ir nebūtinai paklaus antros nuomonės.
Antroji kadencija G. Nausėdai atriša rankas nepaisyti, kokios replikos liesis feisbuko sraute, bet imtis veiksmų, kurie taptų pastraipomis ar net skyriais istorijos ar bent politologijos vadovėliuose. Pradėdamas šeštuosius metus prezidento poste G. Nausėda neturi ko prarasti ir pagaliau gali išsivaduoti iš baimės nebūti perrinktam. Tai patogi būklė reformatoriui ir drąsių idėjų apsėstam politikui, bet ar G. Nausėda toks yra? Pirmoji jo kadencija nepalieka jokių užuominų, kad galėtumei tikėtis tokių metamorfozių. Nuo pat pirmosios kadencijos pirmos dienos konfliktų netrūko ir G. Nausėda narsiai kovėsi, bet tik už save ar pirmąją ponią Dianą Nausėdienę, bet niekada už idėjas ar politinius tikslus.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Pirmiausia dėl to, kad jų nebuvo. Gerovės valstybės idėja, su kuria, bet nebūtinai dėl jos, G. Nausėda 2019-aisiais užkariavo S. Daukanto aikštės rūmus, jam galiausiai būtų pradėjusi trukdyti. Net ir už „pašalpų valstybės“ idėją pirmąją kadenciją G. Nausėdai būtų buvę sunku kovoti ar bent prisiimti nuopelnus. Pensijos augo, atlyginimai kilo dar sparčiau, darbo rinkoje pasiūla didesnė nei paklausa – auganti Lietuvos ekonomika, per pandemiją įlieti pinigai lėmė, kad materialinė gerovė artėjo pati.
O ne paviršutiniškos, bet skandinaviško modelio gerovės valstybės teritorijoje prasideda minų, kurių pirmąją kadenciją taip vengė G. Nausėda, laukai. Kova su ilgalaikiais bedarbiais, kurių dalis tiesiog veikia šešėlyje, išprovokuotų konfliktą. Lygių starto pozicijų, kai švietimo sistema turėtų tenkinti vaikų ateities, bet ne šiandienius jų tėvų, pedagogų ir savivaldybių politikų poreikius, interesus ar tiesiog komfortą, užtikrinimas taip pat taptų fronto linija. Žmogaus teisės, nuo seksualinių mažumų iki pabėgėlių ir imigrantų, taip pat yra ne mažiau svarbi gerovės valstybės dalis, bet ji G. Nausėdai mažų mažiausiai svetima. Tad nieko nuostabaus, kad per pirmąją kadenciją gerovės valstybė tebuvo G. Nausėdos monologas ir niekada dialogas ar diskusija, kuri prezidentą tiesiog demaskuotų. Gerai išlavintas jo savisaugos instinktas pakuždėjo, kad net rinkimų kampanijos metu šios temos nereikėtų pernelyg plėtoti.
Antroji kadencija G. Nausėdai atriša rankas nepaisyti, kokios replikos liesis feisbuko sraute, bet imtis veiksmų, kurie taptų pastraipomis ar net skyriais istorijos ar bent politologijos vadovėliuose.
Lieka užsienio politika, kur G. Nausėda gali groti pirmu smuiku. Jis tai galėjo daryti ir pirmąją kadenciją, tad ar aukštesnę natą paims per antrąją? Apgynęs nuo „blogųjų konservatorių“ teisę atstovauti Lietuvai Europos Vadovų Taryboje G. Nausėda nesužibėjo Briuselyje ir nė iš tolo neprilygo nei pirmtakei D. Grybauskaitei, nei užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui. Kaip jau tapo įpročiu, G. Nausėda pats užlipo ant banano žievės iš EVT posėdžio „nusiplovęs“, kad suspėtų į „Žalgirio“ rungtynes. Smulkmena, bet iškalbinga.
G. Nausėdos žvaigždžių valanda buvo NATO viršūnių susitikimas pernai Vilniuje – sklandžiai įvykęs, bet taip ir netapęs istorinis. Jis taip pat mėgsta pasigirti gerais santykiais (ir socialiniuose tinkluose pasidalinti nuotraukomis) su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda, bet tai nebėra konvertuojama valiuta pastarąjį rėmusiai populistinei „Teisės ir teisingumo“ partijai pralaimėjus rinkimus ir palikus netvarką šalyje kaimynėje.
Karas Ukrainoje bet kuriam Baltijos šalių ar Rytų Europos lyderiui suteikė galimybę atsidurti prožektorių šviesoje. G. Nausėda nusprendė patogiai likti šešėlyje. Šią nišą neseniai užėmė naujasis Čekijos prezidentas Petras Pavelas, suradęs milijoną sviedinių Ukrainai ir tapęs vienu ryškiausių jos ambasadorių ES.
Dar rinkimų pusiaukelėje politinio padorumo ribas peržengęs G. Nausėdos flirtas su socialdemokratais ir bandymas įsitempti, šiai iš visų jėgų priešinantis, Viliją Blinkevičiūtę į Vyriausybės vadovės krėslą, rodo, kad G. Nausėda svajoja apie ramią antrąją kadenciją su palankia Seimo dauguma ir akių nedraskančiais išsišokėliais Vyriausybėje. Ar taip ir bus, spręs rinkėjai, bet prezidentas sugebėjo apsinuoginti neprašytas.
Pirmąją kadenciją likimas G. Nausėdai nepagailėjo ir krizių – iš pradžių koronaviruso pandemija, po to ir karas Ukrainoje. Jų metu jis nepasirodė kaip stiprus lyderis. Todėl antrąją kadenciją jam norėtųsi palinkėti mažiau iššūkių ir jokių kataklizmų. Ne dėl jo. Dėl mūsų pačių.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius
