Asmeninis archyvasPastaraisiais metais Europos Centrinio Banko (ECB) prezidentė Christine Lagarde nuosekliai tvirtina, kad pinigai yra viešoji gėrybė. Ši formuluotė tapo vienu pagrindinių skaitmeninio euro projekto argumentų. Kai 2025 m. spalį ECB paskelbė pereinantis į kitą šios iniciatyvos etapą, Ch. Lagarde dar kartą akcentavo: „Pinigai yra viešoji gėrybė, taškas.“ Taip bandoma įtvirtinti mintį, kad net daugėjant privačių mokėjimo alternatyvų centrinio banko leidžiami pinigai išliks visuomenės poreikiu, kurį valstybė neva privalo globoti.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Tačiau šis argumentas neturi jokio ekonominio pagrindo. Viešoji gėrybė – ne politinė metafora, o aiškiai apibrėžta ekonominė sąvoka. Tai tokia gėrybė, kurią vartojant vienam žmogui, kito žmogaus galimybės mėgautis jos teikiama verte nesumažėja, o nuo jos vartojimo negalima pagrįstai atskirti nė vieno potencialaus naudotojo. Kitaip tariant, viešoji gėrybė neišsenka nepriklausomai nuo vartotojų skaičiaus ir ji nėra ribota.
Vadovėlinis pavyzdys – švyturio šviesa. Tai, kad matau jo signalą, niekaip nesumažina kitų galimybės juo pasinaudoti. Lygiai taip pat švyturio operatorius negali nuspręsti, kuriems laivams leisti matyti šviesą: ji sklinda visiems, nepriklausomai nuo to, ar kas nors sumokėjo už paslaugą.
Panašiai veikia ir skulptūra atviroje aikštėje. Kiekvienas praeivis gali ją pamatyti, o vieno žmogaus žvilgsnis nepanaikina kito galimybės tuo pačiu metu ja gėrėtis. Tačiau čia atsiskleidžia ir svarbi ribinė situacija: jeigu skulptūra tampa turistų traukos centru ir aplink ją susidaro spūstis, atsiranda konkurencija. Ne visi gali prieiti vienu metu, o erdvė aplink skulptūrą tampa ribota gėrybe.
Tai, kad matau švyturio signalą, niekaip nesumažina kitų galimybės juo pasinaudoti. Lygiai taip pat švyturio operatorius negali nuspręsti, kuriems laivams leisti matyti šviesą.
Nors miestų autobusai taip pat vadinami „viešuoju transportu“, ekonominiu atžvilgiu jie tokie nėra. Autobusas riboto talpumo – kai visos vietos užimtos, naujas keleivis nebegali įlipti, o esami keleiviai patiria diskomfortą. Prieiga taip pat ribojama: reikia bilieto, o be jo keleivis gali būti neįleistas. Tai parodo, kad net viešosios gėrybės išlieka tokios tik tol, kol jų vartojimas nedaro įtakos kitų vartotojų galimybėms.
Pinigai yra visiškai kitokios prigimties gėrybė. Jei turiu vieną eurą, jūs tuo pačiu metu to paties euro turėti negalite. Be to, prieiga prie naujų pinigų yra sąmoningai ribojama: jų reikia užsidirbti, išsikeisti, paveldėti. Jų negalima tiesiog atsispausdinti namuose. Visa pinigų sistema grindžiama būtent tuo, kad kiekvienas piniginis vienetas vienu metu priklauso tik vienam žmogui, o jo naudojimą lemia sutartys, teisės normos ir instituciniai apribojimai. Pinigai neatitinka nė vieno viešosios gėrybės kriterijaus. Jie nėra ir „beveik“ viešoji gėrybė – jie yra viešosios gėrybės priešingybė.
Pinigai egzistuoja tik tam, kad padėtų tvarkytis su kitų gėrybių trūkumu. Įsivaizduokime, kad visos gėrybės būtų tokios kaip švyturio šviesa – neribotos. Pinigai tokiame pasaulyje neturėtų jokios prasmės. Nebereikėtų mainytis, nes nereikėtų nieko gauti iš kitų žmonių. Nebebūtų kainų, nes neliktų alternatyvų ir pasirinkimo kaštų. Nebeliktų ir taupymo prasmės, nes ateityje nieko netrūktų. Pinigų funkcijos – būti mainų priemone, apskaitos vienetu, saugoti vertę – įmanomos tik todėl, kad pasaulis nėra sudarytas iš viešųjų gėrybių. Pinigai yra civilizacijos įrankis tvarkytis su ribotumu. Būtent todėl vadinti pinigus viešąja gėrybe reiškia apversti jų logiką aukštyn kojomis.
*****susije*****
Istoriškai pinigai atsirado kaip privati priemonė, kurią valstybės ilgainiui monopolizavo. ECB vadovė Ch. Lagarde tokią sąvoką pasitelkia tam, kad apgintų šiuolaikinį centrinių bankų vaidmenį pinigų kūrimo mechanizme. Juo labiau centriniai bankai iš tiesų gali teikti tam tikras viešąsias gėrybes – teisinį apibrėžtumą, kainų stabilumą, bazinius standartus ir infrastruktūrą. Tačiau patys pinigai dėl to netampa viena iš jų.
Diskusijoje apie skaitmeninį eurą painiava kyla būtent dėl šios dviprasmybės. Elektroninėje erdvėje „viešieji“ ir „privatūs“ pinigai skiriasi tik tuo, kas juos išleido, o ne gėrybės prigimtimi. Banko indėlis, kriptovaliuta ar skaitmeninis euras nėra viešosios gėrybės todėl, kad egzistuoja serveryje, o ne ant popieriaus lapelio. Daugelis šiuolaikiniuose atsiskaitymuose naudojamų pinigų yra elektroniniai – sukuriami ir administruojami komercinių bankų. Jeigu staiga elektroniniai pinigai išnyktų ir visi imtume naudoti centrinio banko išleidžiamas kupiūras, pinigai staiga netaptų viešąja gėrybe. Jų esmė nesikeistų – tai ribotos, kitų gėrybių trūkumą atspindinčios mainų priemonės.
Nuo to momento, kai pinigai taptų neriboti, jie tiesiog nebetektų prasmės.
Leonardas Marcinkevičius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyr. ekspertas
